Grįšiu prie straipsnelių ciklo apie proto nuraminimą. Kaip nuraminti protą. Šįkart trumpai apie tai, kai valgymas įtakoja protą, jo būseną. Kaip ir bet koks veiksmas, valgymas taip pat gali būti neišmanyme, aistroj ir dorybėj. Jei maistas paaukotas, t. y. pasiūlytas Viešpačiui, galim sakyt, kad tai transcendentinis...

Šiuo trumpu įrašu pasidalinu tuo, ką per savo gyvenimėlį supratau. Nesutikau tiesiogiai Dievo nei per pirmąją komuniją, nei trumpai patarnaudamas bažnyčioj, nei šiaip kada jon užeidamas tyloj pasibūt, nei melsdamasis, nei dvasinį dokumentinį filmą žiūrėdamas ir net skaitydamas šventųjų biografijas. Bet tai nereiškia, kad Jo nėra. Tiesiog kas aš toks, kad Jis prieš mane pasirodytų, neturiu tam kvalifikacijos.

Sulaukęs pasiūlymo keliaut į kalnus iškart jį per daug negalvodamas priėmiau. Kalnai... Rudenį grįžau iš Himalajų, o šįkart į Tatrus. Ilga kelionė traukiniu iki Krokuvos ir tada dar kelios valandos autobusu iki Slovakijos. Jausmas toks, kad grįžom mėnesiu ar daugiau atgal, nes oro temperatūra buvo apie 8 laipsnius, lijo, šlapia, vėjas. Tai mūsų ketveriukė laipiojom kalnais. Neaukšti jie, ne tokie, kaip Himalajai, bet gražu ten. Ką vat noriu pasak

Savistaba yra aktyvaus, sveiko intelekto ir aukštesnės sąmonės požymis. Dažnai iš inercijos neišmanyme ar iš skubotumo aistroj kažką kalbam ar darom automatiškai. Taip jau būna kartais, o gal ir dažniau, kad siurbiam per jusles informaciją automatiškai. Klausom automatiškai, žiūrim automatiškai ir...

Prieš kelias dienas teko keliaut greitkeliu nuo Kryžkalnio iki Vilniaus. Visada sėdu dešinėj mašinos pusėj, nes kairėj pusėj lekiančios mašinos vargina, ypač naktį. Tai jau lekiam su vėjeliu link Vilniaus, beveik pilnas autobusas keliautojų, saulutė šviečia, šilta. Kely kaip niekad daug mašinų, pamenu kiek jų būdavo mažai prieš 10 ar juolab prieš 20 metų. Ir visi baisiai skuba, kai kuie smarkiai viršija greitį, jaučiuos tarsi lenktynių trasoj...

Šiuo trumpu įrašu pasidalinsiu viena mintim apie tai, kaip darydami tai, ką ir turim daryt, sulaukiam džiaugsmo. Net toks, rodos, elementarus dalykas kaip mankšta duoda džiaugsmo. Juk sakoma, kad sveikam kūne sveika siela. Taip, mankšta neatrodo kažkas ypatingo ir lyg tolokai nuo dvasinės praktikos, bet, deja, tik atrodo. Mankšta duoda stiprų teigiamą poveikį kūnui ir psichikai. Mes taip jau tiesiogiai netapsim šventesni...

Pasidalinsiu vienu gyvenimo įvykiu, kuris kai ką atskleidžia. Lankiau daržely ir kartu jį lankė toks berniukas, mano grupėj jis buvo. Vaikai kaip vaikai, žaidėm ir skirtumų nematėm. Kai kurie. Kiti gi skirtumus paversdavo pašaipom. Tai su tuo berniuku jau vėliau karts nuo karto kur susitikdavom, šiek tiek pašnekėdavom, nebuvom draugai, tiesiog. Jis turi protinę negalią. Ir jis brolį turi vyresnį. Tai nieko apie jį nežinojau ir iki šiol...

Vakar Kelmės krašto senojo baltų tikėjimo mylėtojai paminėjo Jorę. Ji švenčiama balandžio pabaigoj. Jore, Jorį atėjusi krikšionybė pakeitė šv. Jurgiu. Tai pavasario, žemdirbių, Žemės apvaisinimo, žalumos diena. Bet ne apie pačią šventę, o vietąį į kurią susirinkom, norėčiau parašyt. Susirinkom vienoj įspūdingiausių mano lankytų vietų Lietuvoj – ant Burbaičių piliakalnio. Jis yra už kelių kilometrų į šiaurės rytus nuo Kelmės...

Šįvakar jums perpasakosiu vieną istoriją, kurią radau ka tik išleistoje knygoje „Penkiasdešimt įkvepiančių istorijų visam gyvenimui“. Taigi kartą keliavo vienas vienuolis. Jo kelionė buvo sunki, varginanti, jis tris dienas ir tris naktis buvo be miego. Staiga eidamas...

Turbūt kiekvienam iš mūsų teko bėgt nuo... dabarties. Ką turiu omeny? Yra toks vienas įdomus momentas. Koks? Kad mes neturėdami kažko norim turėt, o turėdami jau nenorim turėt. Arba norim būt kažkur, tik ne čia, veikt kažką, bet tik ne tai, ką veikiam dabar. Kažkoks keistas dėsnis. Jei mano plaukai rudi, reikia juos padažyt juodai, jei garbanoti, reikia patiesint ir priešingai. Ypač tai būdinga moterim. Nuolatinė kaita. Tai požymis aistros, geism