Alfonsas Lipniūnas. Dievo tarno istorija. 2022.09.19
   2022/09/19 00:00:00    komentarai 0

     Mes, žmonės, sielos esam veiklūs. Negalim nieko neveikt. Ne tam mes čia atėjom ar buvom Dievo pasiųsti. Taip pat arba jau ateinam pasaulin pilni įkvėpimo veikt, arba jo ieškom ir suradę sekam. Sakoma, blogas kareivis, kuris nenori tapt generolu, ar ne? Juk koks iš manęs fotografas, jei nesvajoju vieną dieną padaryt geriausios nuotraukos savo gyvenime Koks iš manęs muzikas, jei nesudainuosiu ar nesugrosiu geriausio, ką galiu šitam gyvenime. Juk paimkim bet kokį menininką, sportininką ar mokslininką, bet kuris iš jų žinomas dėl vieno, rečiau dėl kelių pasiekimų. Sportininkas kažkada, kai dar buvo jaunas, pasiekė pasaulio maratono rekordą. Bet šiandien jam jau 85-eri ir jis sunkiai serga. Kiek žinom Leonardo da Vinči paveikslų, kiek jų išvardintumėm? Jis nemažai tapė, bet paminėsim vieną, gal du jo darbus. O kiek Alberto Einšteino pasiekimų žinom? Jis gi ne tik realityvumo teorijos kūrėjas, bet ir daug atradimų padaręs.
Neseniai perskaičiau psichologės l. Vėželienės straipsnį „Kad dvasinės kelionės netaptų dvasinėmis klajonėmis“. Ten radau kelis gerus momentus. Vienas iš jų yra tas, kad ko mes pasieksim, jei mes net neketinam kažko siekt, kažkuo sekt ir jei apskritai net neketinam kažko rimčiau imtis. Mus labiausiai skatina veikt įkvėpimas. O jo gaunam, perimam iš įsikvėpusių asmenybių. Dažnai tai būna jauni, išskirtiniai, labai susikonentravę, neišsiblaškę žmonės. Kartais jie anksti palieka pasaulį, tarsi supernovos.
     Kadangi užsiimu dvasine praktika, tai ir tokie žmonės patraukia. Bet ne tokie, kaip Kristus sakė: „Saugokitės raštininkų, kurie mėgsta vaikščioti ilgais drabužiais ir mėgsta sveikinimus turgavietėse, ir pirmuosius krėslus sinagogose, ir aukščiausias vietas pokyliuose...“ (MK 12, 38). Tie žmonės nesireklamuoja, jų nepamatysi televizijoj ar neišgirsi per radiją, nes neturi tam nei laiko, nei noro. Jie gyvena klauzūros (uždarumo, vidinės praktikos) nuotaikoj. Dažnai tai jau išėję dvasininkai ir paskelbti viešai šventaisiais ar tokiais pagarsėję.
Šiandien išgirdau apie Alfonsą Lipniūną. Jo žvaigždė sužibo Štuthofo koncentracijos stovykloj, kurioj buvo jo baudėjai ir kuriuose jis matė Dievo veikimą.
     Prieš kurį laiką rašiau ir apie tėvą Stanislovą, kuris vos tik pargrįžęs namo buvo antrąkart pasiųstas į Sibiro lagerius. Bet ir juos ištvėrė. Lipniūno istorija labai panaši į tėvo Stanislovo.
     Nuolankumas, kuklumas ir ištikimybė buvo jo papuošalai. Tai šventojo atributai, kaip kad karaliaus karūna, apdarai ar jį supanti aplinka. Kuklumas rodo, kad žmogus turėjo žinojimą. Dvasinį, ne materialų. Suvokė savo konstitucinę padėtį, kad jis siela, kad jis tarnas, o jo šeimininkas – jo amžinasis Kūrėjas. Tuomet natūraliai atsiranda ištikimybė. Jos nebus, jei neturėsim meilės. Meilėje gimsta ištikimybė ir atsidavimas. Meilė Dievui yra daugiausia, ką galim pasiekt šitam trumpam gyvenime. Jei nespėsim, vėl gimsim, kad mokintumėmės meilės bent jau augalams, gyvūnams ar žmonėms.
     Net ir informuotas apie jam gręsiančią tremtį neatsisakė Dievo pavestos tarnystės. Nebuvo baimės, nes žinojimas nepalieka jai vietos. Ko bijot, jei žinai praeitį, dabartį ir ateitį? Jei žinai esmę, turi žinias. Ko bijot, jei nesi tik pagal instinktus gyvenantis katinas, kuriam terūpi maistas, saugumas, giminės pratęsimas ir ilgas saldus miegas. Štai koks galingas yra žinojimas. Jis neišmuša žmogaus jokiom aplinkybėm, net ir tokiom baisiom. O kas baisiau už karą ir jo sukeltas pasekmes?
     Net ir būdamas koncentracijos stovykloj rizikuodamas gyvybe pamokslavo. Stengės išlaikyt tikėjimą ir Dievo dvasią, kaip pats rašė savo dienoraštyje, kad duotų tai ir kitiems, nes juk negali duot, ko neturi. Argi neteko sutikt tokių žmonių, kurie nuoširdžiai nori duot, ko patys neturi? Kai nori kažką pasakyt, ko patys nelabai žino ar iki galo nesupranta. Jie taip elgias norėdami parodyt erudiciją, vedami ego. Ar neteko sutikt sergančio gydytojo, kuris kaip įmanydamas perša cheminius vaistus? Sąmoningai ar ne, bet atsitraukiam nuo tokių gyduolių.
     Taigi, Alfonsas Lipniūnas buvo tokia išaukštinta asmenybė, kad pagal Dievo surėdymą jo atsiprašymo paprašė pats jo budelis. Nuo savęs jis atleido, bet Dievo atleidimo pasūlė karštai prašyt Paties Dievo. Prisiminkim Jono Pauliaus II atleidimą į jį šovusiam turkui.
Dar vienas bandymas šito Dievo tarno laukė 170 kilometrų žiemos mirties žygyje iš Štuthofo į Pudską. Ir tokiom aplinkybėm jis niekam nepasiuntė prakeiksmo. Priešingai. Laimino tuos vokiečių demonus.
     Štai kokie Dievo planai. Šventas žmogus sušviečia ir tarp demonų, kaip kad ir žvaigždes matom tamsiam danguj. Šventas žmogus gali būt ir saule, ir mėnuliu. Jis nuolat šviečia savo tarnyste Dievui.

Pakomentuoti