Kas pasižiūri televizorių ar pakeliauja internete, teko pamatyti ar išgirsti talentų. Tai koks nors sėdintį nuobodų darbą metų metus dirbantis vyrukas staiga pasirodo neblogu operos solistu ar jau 80-metis senukas scenoje tampa nuostabiu šokėju. Olandė Amira prieš 10 metų sužibo Olandijos talentų šou, kai jai tuo metu buvo 9-eri. Ten jos paklausė, ką ji ketina dainuoti, kažką įprasto ar sudėtingesnio, tai ji pasakė, kad tai bus iš operos. Tada paklausė, kaip ji pradėjo dainuot operą. Atsakė, kad sykį buvo Karalienės diena ir ji panoro padaryt kažką ypatingo. Jos brolis groja smuiku, tai nusprendė padainuot. Youtube kanale ieškojusi, ką čia padainuot ir radus gražių operos dainų. Vienas komisijos narys pasakė, kad jis tikėjosi iš jos sudainuot kokios nors vaikiškos dainos. Bet tokios atlikėjai, sako, nepatinka. Tuomet paklausė, ką ši dainuos. Atsakė, kad tai bus „O Mio Babbino Caro“. Tai nuo pirmų užtraukimų visi atvėrė žandikaulius, išpūtė akis. Iš tikrųjų juk absoliuti dauguma vaikų to negali padaryt. Bet tik ne Amira. Po pasirodymo jos dar kartą paklausė ar jai 9-eri. Komisijos narys pasakė: „Sakoma, senos sielos gyvena žmonių kūnuose ir kai tavęs klausausi, dainuoji kaip Maria Callas“. Jai duoda labai daug pagyrų, sako, kad tai neįtikėtina. O čia dar viena staigmena bus! Kai viena komisijos narė mergaitės paklausė, kas ją išmokė dainuot, tos juokingai pasikeitusi veido mimika aiškiai parodė, kad ji neturi ką atsakyt. Tada paklausė, ar ji turi dainavimo mokytoją. Tai ta atsakė, kad neturėjusi jokių muzikos pamokų. „Išmokai pati?“,- pakalausė komisijos narė. „Tiesiog klauseisi ir dainavai, ką girdėjusi?“ Mažė tik linktelėjo galvą. Salė nuščiuvo! Visi priblokšti! Kitas komisijos narys pasakė, kad mergaitės pasirodymas buvo nuostabus ir nesijautė jokio atlikėjos jaudulio. Bendru komisijos sutarimu mergaitė gavo auksinį bilietą tiesiai į finalą. Štai tokia trumpa trumpo pasirodymo santrauka.
   Tai ar ta Amira stebuklas? Angelas, klonas, laboratorijos daugiamečio projekto rezultatas? Kažin... Galbūt apdovanota. O galbūt ji dirba su tuo dainavimu gyvenimas iš gyvenimo. Žiūrint į jos veidą, man matos ir jaučias, kad tam 9-erių metų mergaitės kūne sėdi brandi siela, kuri dainuoja jau labai seniai. Mes daug ką gyvenime veikiam ir tik labai nedaug ką darom kasdien ilgai ir kryptingai. Žinoma, senatvėj nusimetam šitą grubų kūną, bet ne subtilų, sudarytą iš proto, intelekto ir netikro ego. Mes jį persinešam. O su juo ir patirtis. Tarkim, daug metų vairuojam automobilį, bet jis jau tiek nusidėvėjo, kad beliko rūdžių krūva. Tai ką darom? Perkam naują automobilį. Fiziškai iš seno automobilio neliko nieko, bet pasiliko vaiuotojas su vairavimo įgūdžiais. Mes persinešam patirtis. Sraigė su savim tamposi namelį, o mes velkamės su savo gyvenimiška patirtim. Jeigu žmogus gyvena harmoningą gyvenimą, nesiblaško, jis nuosekliai tobulėja ten, kur jis nori tobulėt.
   Aišku, tokių žmonių kaip Amira yra ir daugiau ir su jais ilgiau pabendravus taps daugiau nei akivaizdu, kad jie šį gyvenimą tęsia tai, ką pradėjo bent jau praeitam, o greičiausiai, ir prieš kelis ar keliolika gyvenimų. Juk matom, kaip „lengva“ siekti profesionalumo. Galybė sportininkų, menininkų šį gyvenimą net ir kasdien nuo ryto iki vakaro tobulindiamiesi netaps profesionalais, nes, rodos, atsiranda galimybių ribos. Galbūt vienam gyvenime galim pasiekt tiek ir ne daugiau. Kaip kad matom ar girdim tik siauriam diapozone, palyginus ką girdi kai kurie gyvūnai ar apskritai koks tas diapozonas yra. Į aukštį galima pašokti 10 cm, 20 cm, bet ne 4 ar 5 metrus. Ką jau kalbėti apie 1000 kilometrų ar dar daugiau.