Turbūt kiekvienam iš mūsų teko bėgt nuo... dabarties. Ką turiu omeny? Yra toks vienas įdomus momentas. Koks? Kad mes neturėdami kažko norim turėt, o turėdami jau nenorim turėt. Arba norim būt kažkur, tik ne čia, veikt kažką, bet tik ne tai, ką veikiam dabar. Kažkoks keistas dėsnis. Jei mano plaukai rudi, reikia juos padažyt juodai, jei garbanoti, reikia patiesint ir priešingai. Ypač tai būdinga moterim. Nuolatinė kaita. Tai požymis aistros, geismo, ko moterys turi daug daugiau nei vyrai. Girdėjot gi juokelį „Kas mes?! Moterys?! Ko norim?! Nežinom! Kada to norim?! Dabar!'' Aišku, dabar ir vyrai neatsilieka. Taigi apie dabarties momentą. Kas čia įdomaus ir kas čia ne taip?
Šiuo metu gyvenu religinėj bendruomenėj, kurioj yra dvi šeimos su vaikais. Kasdien su tais vaikais daugiau mažiau bendrauju, su tėvais irgi. Ir labai nuostabiai džiaugiuos. Kuo? Kad aš ne šeimoj ir kad neturiu vaikų. Kaip gerai, kad vienas einu link Dievo, gal ir paklajoju, bet džiaugiuos, kad vienas, o ne su dar kuo nors? Dabar kali juga, arba amžius, kai sunku sutart net su savim, kai kuriems net save sunku ekonomiškai išlaikyt, o kur dar galiorka, šeima. Bet kaži kaip būtų, jei vienuolyne gyvenčiau. Ar tikrai taip pat galvočiau? Čia matau kaip ir privalumą negyvenimo vienuolyne. Aišku, tai nėra vedinis modelis, nes vyrai, sulaukę pilnametystės galėjo priimt vienuolystės įžadus ir toliau tęst ir gilintis dvasinėn praktikon arba pradėt kurt šeimą ir joj užsiimt dvasine praktika. Bet dabar ne vediniai laikai ir ne kur nors arčiau Indijoj gyvenam. Dabar 21 amžius, Europa, Lietuva. Kažkoks vidurkis yra nei šeimoj būt, nei vienuoliu, bet vistiek daugiau dėmesio skirt dvasinei praktikai, t.y. Dievo, vadinasi ir savęs pažinimui.
     Tai dar dėl to bėgimo nuo esamos situacijos, nuo dabarties. Kodėl taip darom? Tai darom dėl neramaus proto, tai vienas dalykas. Antra, galvojam, kad mūsų laimė bus ten kažkur, bet ne čia, kitaip sakant išorėj, o ne viduj. Ir taip nuolat. Bet „Sustok, akimirka, žavinga!“ Gal jau laikas duot padirbėt sąmoningumui? Taigi gyvenau mieste ir kaime, Lietuvoj ir užsieny, dirbau tą ir aną, šen ir ten, kelionės, renginiai. O koks rezultatas? Laimingesnis? Radau laimę? Jei kažkaip nesiejau tos veiklos su Dievu, deja, bet kažkuria prasme viskas veltui. Jei gyvenau dėl savęs, dirbau dėl savęs, keliavau dėl savęs, pramogavau dėl savęs, tai nieko nepešiau. Kaip Gotholdas Efraimas Lesingas sakė: „Vienam džiaugtis truputį liūdna''.
     Kaip susivokt dabarty? Galim būdami vieni gamtoj pamąstyt, kodėl esu čia, kodėl mane supa tie ar anie žmonės, aš su jais, ar jie su manim, kas man nepatinka, kas patinka, ką tik noriu keist, o ką iš tikro reikia keist. Įsijunkim savistabą ir pabandykim suprast, kokioj dažniausiai energijoj mano protas: neišmanyme, aistroj ar dorybėj. Aš, tiksliau mano intelektas vadovauja protui ar atvirkščiai? Sąmoningumas ir žinios yra tiesiausias, lengviausias ir greičiausias tobulėjimo kelias.