Sulaukęs pasiūlymo keliaut į kalnus iškart jį per daug negalvodamas priėmiau. Kalnai... Rudenį grįžau iš Himalajų, o šįkart į Tatrus. Ilga kelionė traukiniu iki Krokuvos ir tada dar kelios valandos autobusu iki Slovakijos. Jausmas toks, kad grįžom mėnesiu ar daugiau atgal, nes oro temperatūra buvo apie 8 laipsnius, lijo, šlapia, vėjas. Tai mūsų ketveriukė laipiojom kalnais. Neaukšti jie, ne tokie, kaip Himalajai, bet gražu ten. Ką vat noriu pasakyt kas įstrigo, kad ta kalnų aplinka praktiškai nesiskiria nuo Himalajų, išskyrus vieną dalyką – ten nėra Dievo. Čia tik turizmas, viskas skirta jusliniam pasitenkinimui, pramogom, trali vali. Restoranai, kavinės, prabangūs dideli stilingi viešbučiai, keltuvai ir daug kitų malonumų. Ten Dievo nėra. Gerai paprakaitavę užlipom į vieną viršukalnę ant kurios tvirtai stovi didelis kryžius. Bet ant to kryžiaus nėra Jėzaus. Iškaltas kalno pavadinimas ir aukštis. Tai va. Tai kodėl ne kokia Švento Rašto citata galėjo būt iškalta? Kur gi ta krikščioniškoji Europa? O jau besileisdami netoli to kryžiaus sutikom lietuvaičių kompaniją, su buteliu rankoj bešvenčiančią užkilimą su keltuvu ant to kalno. Toks laikmetis dabar, kad žmonės velnio lašus laisto tiesiai po kryžium. O kas, jei bus kaip toj lietuvių liaudies dainoj: „... dar tiktai, dar pamažu / dar toliau, dar bus gražu / dar tiktai dar...“. Ką radau Indijos Himalajuose? Irgi įspūdingi kalnai su įspūdingais skardžiais, upėm, upeliais ir kriokliais, gražūs augalai, švarus oras ir tiesiai iš upės geriamas vanduo. Tas pats ir čia, Slovakijos Aukštuosiuose Tatruose. Bet Indijoj yra Dievas. Pilna piligrimų, kurie kopia atiduot pagarbą Dievybei. Kurie suprato, kad ne jie, bet Dievas čia šeimininkas ir žino, iš ko duoną valgo. O mes Europoj ką? Gimstam, kad dirbtumėm ir dirbam, kad pirktumėm. Dirbt, pirkt, mirkt. Tokios hedonistinės filosofijos prisilaikom.
     Dievas negyvena kalnuose, Jis negyvena net bažnyčioj, katedroj, cerkvėj, sinagojoj, šventykloj, kenesoj ar mečetėj. Jo tiesiog nėra ten, kur Jo niekam nereikia. Jis ten, kur apie Jį kalbama, Jis šlovinamas, Jam dėkojama ir Jo prašoma. Ten yra Dievas. Ir ne tik Jis vienas ten. Su juo yra visi tie, kuriems Jo reikia. Juos vadinam šventaisiais. Tai sielos, kurios atidavė savo kūniškus gyvenimus Tam, Kuris duoda gyvenimą visom sielom.
     Ir vis dėlto palanku būt kalnuose, nes nėra žmogaus proto įnešto marazmo. Čia daugiau tylos, švaros, ramybės, didybės, kurios mažai daug dirbančiam ir po to poilsiaujančiam mieste ar kaime. Čia pakyli virš kasdienybės, virš savęs, pamatai daugiau, plačiau, giliau, lyg su prasiplėtusia sąmone. Tu esi čia ir susikaupi tuo pačiu matydamas ten toli žemai likusius, labai užsiėmusius savo laikinumais. Taip Dievas į mus visus žiūri. Mes čia labai užsiėmęs, mes čia visi savo reikalų ministrai.