Nu va jau įsibėgėja nauji metai, jau trečia jų diena. Sniegas pasirodo kaip jaunas mėnulis, lyja, šlapia. Dažnas nuo naujų metų, kas nuo kito mėnesio pradžios ar nuo pirmadienio, nuo gimtadienio, kaip kaip patogu prisigalvojam kažką keist. Mesiu gert, rūkyt, pradėsiiu sportuot ir panašiai. Aš tokių dalykų jau nedarau, atskaitos taškų neimu, tiesiog iškart stengiuos eit prie reikalo. Paskutinis toks reikalas – miegas. Aš vata doša, tai man miego per mažai nebus. Bet ir matau tą be galo be krašto filosofiją. Miegas, kaip ir juslinis pasitenkinimas, sau nori vis daugiau. Dažnai paskaitose, knygose sutinkamas palyginimas su laužu – kad ir kiek ten malkų mestum, vistiek viskas sudegs. Tai čia viena pusė. Kita pusė – pavydžiai. Aplink namą bastos tuntas kačių. Bastos, jei tik nemiega, o katės miega nei daug, nei mažai – 18 valandų per parą. Miegas priskiriamas neišmanymo gunai, arba energijai, nes tuo metu nesuvokiam savęs (norėčiau kad ir nemiegodamas save suvokčiau :) ). Tai nuo kačių tas neišmanymas per kilometrą jaučias. Kaip kinietiška pigi prekė gražioj pakuotėj ir tiek - marketingas. Pastebėjau, kad ir pasnaust mėgstantys žmonės yra labiau materialios sąmonės. Ir, atvirkščiai, dažnai anksti besikeliantys yra dvasingesni, sąmoningesni, aktyvesni.

     Kodėl reiktų keltis anksčiau? O kodėl gi nereiktų? Aišku, jei tuo metu kartoja vakarykštį serialą, tai galim nesivargint ir toliau miegot, nes iš tokio ankstyvo budinimosi jokios naudos. Rytas – švaros metas, nes juk matom kaip gamtoj gyviai elgias – visi prausias, kedena plunksnas. Tai ką mes prausiam? Pirmiausia, kaip krikščionys sako, nuodėmingą kūną, tada protą. Kūną prausiam vandeniu, kvėpavimo pratimais, mankšta, o protą – meditacija. Labai svarbu visi šie dalykai, nes po daugelio metų pamatysim, kad nesivalę būsim nukvakę niurgzliai, materialios sužalotos sąmonės pensininkai pensionate. Aplink netrūksta pavyzdžių, net čia, namuose. Aišku, yra karma, gali ateit ligos, bet vistiek kuo dažniau valydamiesi būsim tik švaresni. Bet ne apie švarą, o apie ankstyvą kėlimąsi dabar. Tai summa summarum anksti labai palanku keltis dėl švaros, dėl dvasinės praktikos. Tai jau žinau ir ne tik teoriškai. Bet kodėl sunku keltis? Nes esu neišmanyme. Kodėl nesikeliu anksčiau? Nes nėra motyvacijos. Priešais mūsų namą yra keli daugiabučiai. Tai kartais išsiropsčiu kokią 4-ą ryto ir žiūriu dažniausiai bent vienam lange jau šviesu. Kokią 5-ą valandą jau keliuose languose šviesa. Galvoju sau, tai kur tų žmonių motyvacija anksti keltis? Ir ar motyvacija, ar būtinybė? Norai, troškimai juos verčia iš lovos ar darbas-namai būtinybė? Kodėl man anksčiau 6-ių retai išeina atsikelt? Nes nėra nei troškimų, nei skonio dvasinei praktikai. Atsimenu Dubline gyvendamas nusipirkau fotoaparatą, tai dažnai jau kokią 5-ą valandą fotografuodavau jūrą, laivus. O tai motyvacija, dabar galvoju, laivelius paveiksluot! Tai dabar mąstau reikia kažką daryt. Reikia realiai įsitikint kokia ankstyvo kėlimosi nauda Krišnos sąmonėj. Ir kaip kirviu nukirtau – pradžiai 5:45 bus vėliausias nubudimo laikas ir 6-ą valandą keltis. O. Torsunovas knygoj „Laimingo gyvenimo dėsniai“ rašo, kad nubudus reiktų keltis vėliausiai po 7 minučių, nes vėliau jau įsigulima, vėl apima miegas. Tai čia vėl, žiūriu, antra problemėlė – ne tik stengtis kuo anksčiau nubust, bet nubudus kuo greičiau ristis iš lovos. Bet kaip sunku palikt vieną savo geriausią keturkojį draugą – lovą. Čia taip šilta, o ten, „lauke“ šalta. Atsimenu, kartą žiemą kambario temperatūros rekordas buvo 11 laipsnių. Nu tai kur tu čia norėsi smukt iš to draugo glėbio, ar ne? Bet žinau, kad nugalėsiu priešą, nugalėsiu savo tinginį anksčiau išgriūdamas iš tos nelemtos lovos, sustiprinsiu savo valią, ryžtą. Čia, už lango, kaimynų tvarte gaidys spiegia ne savo balsu, tai net toks padaras, galvoju, kasdien kaip laikrodis anksti budinas ir dar kitus žadina. Tai, sakau, ne veltui tu, gaideli, giedi, ne veltui.

     Pirmas traukinys iš Varėnos išvažiuoja apie 5-ą ryto, tai pagalvoju kelintą valandą keliasi mašinistas, kontrolierė. Ir toks mechaniškas tas darbas, tokia demotyvacija. Bet jie žino, kad tai jų darbas, jų pareiga. Iš kitos pusės tai ir įpročio klausimas. Neseniai Vaikunthanathos prabhu paskaitoj nugirdau, kad įprotis formuojamas visą mėnesį, tada jau įsijungia automatika. Bet jei nors kartą per tą mėnesį “susivėlei“, tai vėl nuo tos dienos skaičiuojamas naujas mėnesis. Neblogai, galvoju, reikia pamėgint. Ir mėginu. Ir gerai sekas. Kitoj paskaitoj nugirdau, kad vienas bhaktas pasakė, jog jam lengviau keltis anksčiau, kartot mantras, nes jis žino, kad tai svarbiausia jo dienos veikla. Ir tikrai. Aišku, skaitau Šrilos Prabhupados knygas, klausau paskaitų, dar tą aną, bet vistiek rytinė meditacija yra svarbiausia. Ne pietinė, ne vakarinė, bet rytinė meditacija, nes per pietus mes labai užimti, aplink siaučia radža guna, vakare jau būnam pavargę, ateina tamasas.

     Taigi labai metodiškai pagal galimybes kelkimės kuo anksčiau, vėdinkim patalpas, padarykim kvėpavimo pratimų, medituokim ir galiausiai mankštinkim kūną. Vėliau pasileiskim bėkt į savo veiklas. Norint anksčiau keltis labai palanku eit gult tuo pačiu laiku, iki 9 valandos, nežiūrėt televizoriaus, nesiklausyt radijo, radžasinės garsios muzikos, neprisigert skysčių, neprisivalgyt, ypač saldumynų ar saldžiarūgščių vaisių. Palanku kambary turėt tik kelis daiktus, kad nebūtų augalų, niūrių paveikslų, aštrių spalvų, gyvūnų ir kitokio balagano. Reiktų pavėdint patalpas, turėt švarią, kačių nenupėduotą dažnai skalbiamą patalynę, galvą padėt Rytų pusėje netoli lango. Daug dalykų ankstyvam kėlimuisi yra palankių ir nepalankių, paminėjau tik kelis jų. Pamėginkim išjaust patys.