Noriu su tavim, skaitytojau, pasidalint įžvalgom apie namatomus žmones. Ne, ne burtininkai jie, ne iliuzionistai ar jogai mistikai. Dažnai tai paprasti paprastą darbą dirbantys žmonės. Kai kurie jų užsiima dvasine praktika. Čia visai neseniai paliekinėju Vilniaus šventyklą, jau pėdinsiu link traukinių stoties ir už keliolikos metrų artėju prie žmogeliuko, kuris sustojęs nuo manęs per 10 metrų ir įdėmiai žiūri. Einu link jo, nes ten man reikia eit link tos stoties. Bet priėjęs atsargiai ir tyliai pasveikinu jį: „Haribol!“ Tas tuo pačiu atsakė. Užsikalbėjom. Traukinys turėjo išvažuot už 20 minučių, bet mes ten apie pusantros valandos pasikalbėjom. Vyresnio amžiaus žmogus, labai paprasti rūbai, batai nutrinti, asketas toks, matos. Dantys paretėję. Bet toks šviečiantis, laimingas. Nors pasakojo, kad slampinėja po Vilnių ir pagalius renkas žiemai savo mažą butelį pasikūrent. Slampinėja jis sau vienas po miestą, rankoj laiko maldos karolius, net su manim kalbėdamas juos naudoja. Prieš kurį laiką jį mačiau kitoj šventykloj ir girdėjau jį priekaištaujant kam atseit reikia tokio didelio ir prabangaus pastato, kam visa tai, geriau praktikai skirt daugiau dėmesio. Buvęs jis ir Indijoj, praktikuoja nuo 1984 ar nuo 1986 metų. Norėtų, sako, vėl ten nuvykt, bet sveikatos neturi. Man atrodo, kad ne tik jos, bet ir pinigų jam gerokai trūktų. Pajaučiau iš jo sklindančią šilumą, gėrį. Niekur jo nesutinku. Atsiskyrėlis, matyt. Turi jis ir dvasinį mokytoją.
     Tas žmogus man labai patiko, patraukė savo paprastumu, asketiškumu. Jis nė paskaitų skaito, nei kur viešumoj lankos, iš nieko negirdėjęs apie jį kalbant. Dar esu panašių sutikęs, tyliai ir giliai praktikuojančių, t. y. medituojančių ar besimeldžiančių su giliais išgyvenimais, realizacijom. Ką tik žiūrėjau dokumentinį filmą apie vieną krikščionių šventąjį, Tėvą Pijų. Tai jis panašiai kaip ir Tėvas Stanislovas, Šrila Prabhupada, miegodavo po kelias valandas. Tėvas Pijus klausykloj praleisdavo iki 19 valandų. Neatsigindavo tikinčiųjų, einančių prašyt malonės, užtarimo, pagalbos. Kažin, turėjo jis Facebook'o profilį, daug ten pasekėjų buvo. Gal dar Instagramą turėjo. O gal buvo psichologas konsultantas ir vietiniam kaimo laikrašty talpindavo skelbimus apie konsultacijas.
     Tėvas Stanislovas keldavos 1 val. nakties ir eidavo Paberžės bažnyčion pradėt dienos. Daug duodantys žmonės būna labai paprasti, nerėkaloja, nesireklamuoja, netuščiažodžiauja, nesimėto, yra gailestingi, išklausantys, išgirstantys ir suprantantys. Jie tiesiog ilgai ir kantriai dirba neprisirišę prie rezultato. Prie tokio žmogaus prieisi ne šiandien ir ne ryt, o po savaitės ar mėnesio, nes prieš tai turėsi ilgai ir nuobodžiai atstovėt eilėj. Tuo tarpu turėsi laiko pasimedituot giliau ką tokiam žmogui pasakyt, ko jo paprašyt.
     Šitoj planetoj geriausi dalykai ne paviršiuj. Auksą reikia išsikast. Gilūs žmonės, mistinės, šventos vietos, patirtys, suvokimai ateina tik tada, kai kažkas jau nusprendžia, kad jie turi tau apsireikšt. Tai pati didžiausia dovana, nes ji keičia, praturtina, veda toliau savęs ir Dievo pažinimo keliu. Linkiu jums tokių dovanų.