Šiuo metu gyvenu Budės mieste, Norvegijoj, prie šiaurinio Salto fjordo. Kažkaip vis prie jūros atsiduriu: Airija, Danija, Prancūzija, Klaipėda, dabar čia. Dabar poliarinė diena, kas reiškia, kad šviesu net ir naktį. Šita vietovė yra jau už Šiaurės poliaračio, arba speigračio, todėl gana atšiauroka: mažai medžių, jie neaukšti, plikos uolos, vėsus ar šaltas vėjas. Bet iki šiauriausio šalies gyvenamo taško, Nordakpo, dar toloka – 1000 kilometrų.

     Iki jūros paeit apie 100 metų, iki miestelio centro apie kilometras. Tai nueinu pasėdėt ant molo, pasižiūrėt praplaukiančių kruzinių, karinių, krovininių, žvejybinių, pramoginių laivų. Ir čia nemažai paukščių: žuvėdrų, kirų, dar kažkokių nematytų. Tai vis neatsistebiu vienu dalyku, viena tų paukšių savybe. Tie paukščiai esant stipriam vėjui ne tik sugeba kabot vienam taške, bet net skrist priekin, ir kartais net neplasnodami! Tai kaip taip galima?! Girdėjau, kad mokslininkai be kitų klausimų dar neišsiaiškino ir dėl dviračio, kodėl jis rieda tiesiai ir nekrenta kurian nors šonan. Nu ta va apie tuos kirus, žuvėdras. Tai kodėl tas stiprus vėjas jų tiesiog nenubloškia atgal? Ir kaip dar skrist pirmyn įmanoma? Tai jei, mes, žmonės, visi tokie būtumėm, tai turbūt būtų iš serijos: „O Viešpats tarė: „Jeigu jūs turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios sėklos grūdelį, jūs pasakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk su šaknimis ir pasisodink jūroje’, ir jis jūsų paklausytų“ (Evangelija pagal Luką, 17.6). Su tokiu tikėjimu būtumėm kaip tie paukščiai prieš vėją, ne tik nesislėptumėm nuo to vėjo ar išlindę būtumėm nunešti jo atgal, bet stumtumėmės pirmyn. Bet tam mums reikia kai kurių dalykų: drąsos, ryžto, išvermės, jėgos, tikslo, motyvo, vienybės ir dar nemažai kitų. Bet! Bet galima turėt praktiškai tik vieną savybę su kuria visada stumsimės pirmyn patys ir dar kitus patempsim. Tai dvasinė branda. Praktiškai šventumo lygis, šventieji tokie. Jie kaip kalnai, kurių olose glaudžias daug sielų, ieškančių Dievo, bėgančių nuo šio pasaulio sunkumų, kurių čia netrūksta, ar ne? Tai gal dabar nebūtina palikt verdančius puodus ir bėgt tapt šventu, bet kodėl nepaieškot prieglobsčio prie tokios asmenybės. Mes paaugsim, sustiprėsim, prašviesėsim ir skrisim kaip tie pajūrio paukščiai.