Kadangi jau kurį laiką gyvenu prie jūros, tai ir dalinuosi suvokimais, ateinančiais būnant šalia jos. Iki jūros kranto nueit užtrunka pora minučių. Čia priversta visokių nessąmonių: senų mašinų, kitokio chlamo. Dar yra krūvos smėlių, žvyro, skaldos, akmenų, juodžemio. Už vienos akmenų krūvos įsitaisiau lizdelį. Susiradau lentgalį, padėjau jį ant akmenų ir toks kaip suolas gavosi. Čia tokia kaip niša gavos, tai neužpučia vėjas, o jis čia kartais būna stiprus ir šaltas. Kaip ir pajūry, normalu.
Tai va ką pastebėjau. Priešais matau sąsiaurį, kuriuo plauko daug laivelių, didesnių laivų, o kartais ir didelių krovininių kruizinių praplaukia. Tai kai plaukia koks bukanosis laivas, priešais stumiau nemažą vandens masę. Ten, įsivaizduoju, vyksta baisus pasipriešinimas, kuriam laivas turėtų sunaudot daug kuro. Čia vieną dieną užmačiau mažų laivelių parduotuvę, ant kurios lango sukabintos mažų jachtų nuotraukos su nurodytom jų charakteristikom. Tai net mažiausio laivelio kuro sąnaudos 30 litrų. Nieko sau, ar ne?! Visiškai neekonomiška transporto priemonė!
     Tai va, praplaukia, būna, koks didelis laivas pro akis ir praeina jau gal kokios 15-20 minučių, dažnai to laivo jau ir pėdos atšąlusios, nieko jau jo nesimato, o tik tada, matau, ateina diidelės bangos. Talžo jos čia padaryto molo akmenis, plaka juos. Jei būčiau atėjęs prie kranto, tarkim, tik prieš kelias minutes ir nebūčiau matęs to praplaukėlio, tai galvočiau kas čia daros? Kokios čia bangos, mini cunamis ar kas čia? Gal net filmuočiau, talpinčiau internetan ir klausčiau visų, kas čia yra, kokia čia anomalija. Bet dabar žinau, iš kur tai. Tai tuo pačiu principu veikia ir karmos dėsnis. Mūsų gyvenimas ilgas ir mes neprisimenam net ką vakar valgėm, tai ką ten kalbėt apie metus ar kelis atgal. O kur dar kiti gyvenimai, apie kuriuos kalba Vedos. Aš nerealizavęs praeitų gyvenimų, bet man jau užtenka fakto, kad neprisimenu, ką vakar ar prieš savaitę valgiau. Tai kaip man dabar žinot, kodėl man nutiko koks nors blogas dalykėlis? Ir dar vienas įdomus dalykėlis, kad mes turbūt neklausiam nei savęs, nei karmos, kodėl man pasisekė, kodėl gavau gerą darbą, draugą, turiu pinigų, sveikatą. Tai lyg savaime, normalu, nors nesvarbu, kad aplink matau benamių, luošių ir kitokių nelaimėlių. Bet šitą klausimą keliu, kai man skauda, kai netenku, prarandu. Nes kažkam įspyriau, kažką iš kažko atėmiau, nepasidalinau. Tai taip akivaizdu. Ką pasėjau, tą pjaunu. Kaip pasiklojau, taip išsimiegojau, sako, liaudis.
     Gyvenimas jau toks, kad ne viskas iš pradžių taip akivaizdu. Bet tai nuo sąmonės priklauso. Nemokančiam daugybos lentelės nepriklausomai ir nuo jo amžiaus ji atrodys sudėtinga, paini, išvis nereikalinga. Va nueit geriau žuvies pasigaut ir eit pagulėt.