Pasidalinsiu vienu gyvenimo įvykiu, kuris kai ką atskleidžia. Lankiau daržely ir kartu jį lankė toks berniukas, mano grupėj jis buvo. Vaikai kaip vaikai, žaidėm ir skirtumų nematėm. Kai kurie. Kiti gi skirtumus paversdavo pašaipom. Tai su tuo berniuku jau vėliau karts nuo karto kur susitikdavom, šiek tiek pašnekėdavom, nebuvom draugai, tiesiog. Jis turi protinę negalią. Ir jis brolį turi vyresnį. Tai nieko apie jį nežinojau ir iki šiol nežinau, išskyrus tiek, kad sėdėjo kalėjime. Kartą ar ne, nežinau. Tai kartą supykęs apspardžiau šiek tiek jo brolį, tai vyresnėlis atėjo pas mane į namus ir pasakė, kad kad man bus blogai ir jis gali grįžt kalėjiman, nieko nebijo, bet man bus blogai. Išsigandau ir kurį laiką mažiau kažkur rodžiaus. Jis man neatkeršino. Aišku, kiek iki šiol turėjau kančių, tai tikrai viena ar kelios jų galėjo būt už brolio nuskriaudimą.
     Visai neseniai sužinojau, kad jo tas vyresis brolis papuolė į avariją ir atsisėdo į invalido vežimėlį. Pirma atėjus mintis buvo, kad jam taip nutiko už nuodėmes. Visas miestelis jį žinojo, tai gali būt, kad net kiekvienas tai sužinojęs pagalvojo tą patį. Šitas atvejis gali atskleist paslaptį, kodėl kai kurie žmonės jau gimsta su judėjimo negalia. Pagal Vedas yra 4 religijos principai: teisingumas, asketiškumas, švara ir gailestingumas. Sakoma, kad šitam vaidų ir nesantaikos amžiuj daugiau mažiau išlikęs tik teisingumas. Su religingumo nykimu nyksta ir tokios charakterio savybės kaip gailestis, teisingumas, vidinė ir išorinė švara, askezė. Paskutiniam prieš visatos sunaikinimą amžiuj, sakoma, kad tik apie ketvirtadalis žmonių seka religija, kitaip sakant užsiima dvasine praktika, vedančia prie Dievo. Vakaruose jau primąstyta, kad vien tik raminančios muzikos klausymas, kvėpavimo pratimai ar kvapų terapija jau yra dvasingumas. Bet iš tikrųjų dvasingumas reiškia užsiimt dvasine praktika, t. y. melstis, jei tai krikščioniška ar musulmoniška tradcija arba kartot mantras, jei tai budistinė ar hinduistinė tradicija.
     Tai dabar kaip susijęs teisingumas ir neįgalumas. Kas yra teisingumas? Teisingumas – tai Dievo ar žmogaus nustatyti veiksmai, taisyklės, rekomendacijos, kurių laikantis tobulėja to besilaikantis žmogus, kuriamas individualus ir visuotinis gėris. Jei tai kelių eismo taisyklės, vadinasi turim sustot prie raudono šviesoforo signalo ir važiuot degant žaliai šviesai. Kas nutinka, jei kažkam pasirodo atvirkščiai? Jį pasiveja policija ir nubaudžia. Jei žudai, tave uždaro į kalėjimą, jei važiuoji be bilieto, gauni baudą. Praktiškai neįmanoma išvengt baudos ar bausmės. Summa summarum įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Teisingumo galima nesilaikyt sąmoningai ir nesąmoningai. Už kokią žmogžudystę bus didesnė bausmė – tyčinę, t. y. sąmoningai suplanuotą ar netyčinę? Atsakymas aiškus. Mes gyvenam tokioj planetoj, kad net ir nežinodamas, kad darai kažką blogai, gausi kančios. Gyvenam baisiniam neišmanyme. Vaikas kiša nagus į ugnį, dar kažkas sugalvoja investuot neturėdamas net elementarių finansų žinių. Kartais tai panašu į loteriją – praslysi arba ne. Jei kas žaidžia loterijas, tai ir taip aišku, kad dažniau nieko neišloši. Neišmanymas, t. y. žinių neturėjimas veda kančion: fizinėn, psichinėn ar dvasinėn. Bet yra vienas momentas, kaip ir pavadinau šitą įrašą – bausmė kaip malonės forma. Dabar pasakysim kas per nesąmonė! Kaip bausmė yra malonė, tai priešingi dalykai, skamba tartum saldi druska ar sūrus cukrus. Bet pažiūrėkim. Teisingumas yra dėsnis, kaip kad termodinamikos, Niutono, Bernulio. Bendrai paėmus yra visatos, gamtos, karmos ir kiti panašūs dėsniai. Dėsnio nesilaikymas atneša kančios man ir po to kartais aplinkiniams. Nors mum tai gali visai nerūpėt, bet tik ne Kažkam, kas tuos dėsnius sukūrė. Todėl už dėsnio nesilaikymą gaunam bausmę, kančios, bet tuo pačiu ir malonės. Malonė ta, kad esam apsaugomi nuo kančios ar net pražuvimo. Jei nepaisysim traukos dėsnio, nušokę iš 10 metrų aukščio ant betoninio pagrindo kažin ar nieko nesusižalosim ar net nesusižalaužysim, jei išvis neužsimušim. Kai kurių dalykų nedarom, rodos, automatiškai, kaip kad nešokam iš valties, jei nemokam plaukt ar iš balkono, nes nemokam skrist. Šitas žinojimas jau yra mumyse. Jei vieniems net mintis nekyla šokt per balkoną, tai kitiem besiruošiantiem šokt ateina mintis, kad tai ne pati geriausia mintis. Kodėl ateina mus nuo to sustabdanti mintis? Kodėl lyg norėdamas kažką primušt neprimušu ar nenorėdamas grąžint skolą ją gražinu? Vedos sako, kad mūsų širdies plote yra Paramatma, vienas iš Dievo aspektų. Ji mus lydi nuo gimimo iki mirties. Tėvai gimė, bet jie ir mirs. Mirs draugai, giminės, artimieji, kaimynai, pažįstami, bet mes neliksim vieni, nes esam su Paramatma. Viena iš dvasinės praktikos užduočių yra užmegzt su ja ryšį. Jei tai ir nebus užduotis, tas ryšys po daugelio intensyvios praktikos metų atsiras tarsi savaime.
     Dievas maloningas savo vaikam. Jei žmogus, būna, baudžia žmogų iš pagiežos, pavydo, keršto ar dar kokio motyvo, Dievas to nedaro. Jis mus moko. Mes mokykloj. Žemė – tai mokykla, o mes mokiniai. Mokomės valgyt, vaikščiot, skaityt, rašyt, bendraut ir dar ko tik nori. Apskritai mokomės visko, nes gimėm tamsoj, nes kai nėra žinių, tamsu. Yra toks posakis „be mokslo tamsa, su mokslu – tik prieblanda“. Aišku, tai materiali samprata, nes dvasinis mokslas išsklaido tamsą, kaip kad rytinė saulė.
     Žiūriu aš į tą prie parduotuvės vežimėly sėdintį ir rūkantį žmogų ir galvoju, ar tu ką nors supratai, kodėl taip nutiko. Pastebėjau, kad į vežimėly sėdinčius praeiviai labai šnairuoja, juos apeina, veide kažkokia baisi povyza. Taip yra, matyt, todėl, kad jie nesąmoningai supranta, kad šita sėdinčiam kūne esanti siela yra labai nuodėminga, labai toli nuo Dievo ir nuo pagal įstatymus gyvenančių žmonių, ji maištininkė. Iš tikrųjų tokia siela neturi žinių, ji paklydusi ir net suklaidinta aplinkos. Jai labai reikia pagalbos, malonės, o labiausiai – žinių.