Vakar Kelmės krašto senojo baltų tikėjimo mylėtojai paminėjo Jorę. Ji švenčiama balandžio pabaigoj. Jore, Jorį atėjusi krikšionybė pakeitė šv. Jurgiu. Tai pavasario, žemdirbių, Žemės apvaisinimo, žalumos diena. Bet ne apie pačią šventę, o vietąį į kurią susirinkom, norėčiau parašyt. Susirinkom vienoj įspūdingiausių mano lankytų vietų Lietuvoj – ant Burbaičių piliakalnio. Jis yra už kelių kilometrų į šiaurės rytus nuo Kelmės, Kražantės hidrografiniam draustiny. Užmetus greitą žvilgnį radau tik statistinės informacijos apie piliakalnio šlaitų aukštį, aikštelės išmatavimus ir pan. Apie radinius praktiškai nieko nerašo, apie kokius nors čia buvusius įvykius išvis neradau informacijos. Nu tai jos jie neturi arba turėdami neatskleidžia, kaip kad dažnai būna.
     Šita vieta įspūdinga, čia labai gražu, bet tuo pačiu jaučiasi kažkokia didybė. Bet viskas paskendę tyloj, paslaptingoj tyloj. Kažkas panašaus kaip skaitai kokį šventraštį, lyg kažką supranti, bet iš tikro tau dar neatskleista tiesa, nes dar ne laikas. Vaikas gali vartyt knygą, bet kol jis nepažins raidžių, nejungs jų į skiemenis, po to jų - į žodžius, šių – į sakinius, jis gi nieko nesupras. Tai dar pavartys kažkiek, jei yra paveiksliukų, o jei ne, iškart šonan numes. Pajaučiau, kaip sunku yra nežinot. Kokia tuštybė ir beprasmybė! O mes praktiškai nieko nežinom. Net prosenelės vardo turbūt nežinom. Praktiškai nežinom nei praeities, nei dabarties, o tuo labiau – ateities. Sukamės savo rately tarp darbo, šeimos, atostogų, kažkokių veiklų. Savo burbuliuke gyvenam ir dažnai net nekyla klausimas, ar dar kas yra už to burbulo. Toks mūsų pagrindinis šio, Kali amžiaus, bruožas - neišmanymas. Jei mums šitam gyvenime nepasiseks sutikt šaltinių, kurie pateikia tikrą, neiškraipytą žinojimą, mes nuo pat gimimo iki pat mirties pasiliksim tamsoj, kabosim aukštyn kojom giliam ilgam tamsiam ir šaltam tunely.