Taip jau surėdyta, tokioj matricoj gyvenam, kad kai kurie iš mūsų priversti nuolat judėt. Turiu omeny žvėris, paukščius, žuvis, o gal dar ir kitokius sutvėrimus. Tose geografinėse platumose, kur gamtos metų kaita ryškesnė, gyvūnija migruoja. Žuvys plaukia į aukštupius dėti ikrų, žvėrys irgi klajoja, o paukščiai palieka savo vietas rudenį ir pagrįžta pavasarį. Ir taip nuolat. Nebuvo, greičiausiai, nė karto, kad taip nebūtų buvę. Ir vėl pavasaris, ir vėl pargrįžta sparnuočiai Lietuvon brangion. Praleidžiu šiek tiek laiko ramioj vietoj Švenčionėliuose tarp Žeimenos ir geležinkelio, ramu čia. Tik kartais koks praeivis ar ratuotas atvažiuoja nuo gelžkelio akmenų pasirinkt. Yra ir tokių, pasirodo.
   Sėdžiu saulėkaitoj, tai paskaitau, tai pasivaikštau, medituoju. Dažnai girdžiu ir pamatau praskrendančius paukščių būrius, dažniausiai tai žąsų būriai. Bet šįkart užmačiau vieną didelį jų būrį jau benuskrendantį, tačiau už jo jau kitas milžiniškas būrys, po to žiūriu trečias, ketvirtas ir penktas. Nieko sau, galvoju, tokia gausybė jų čia. Kokie jie vieningi. Jų kelionė tolima, tai tos kelionės kad vienas pats sau, tikrai neįveiksi. Ir galbūt net vienam atskiram būriui tai padaryt būtų sudėtinga ar net neįmanoma, kas žino. Tarkim, kariuomenė. Tai kas sudaro tą kariuomenę? Tai mažiausi kariniai vienetai, matyt, kuopos, po to gal kažkokie būriai, batalionai ir pan. Ir, savaime, suprantama, kuo didesnis dalinys, tuo toliau gali nukeliaut ir daugiau nuveikt.
   Mes, žmonės, irgi turim jungtis skrisdami savo materialių ar dvasinių tikslų, svajonių, planų link. Kitaip mažai ką ar net nieko nepasieksim. Kodėl absoliuti dauguma smulkiųjų verslininkų tik pradėję verslus žlunga? Nes jie viską nori pasidaryt patys! Bet tam reikia žinių, finansų, išteklių, kitų žmonių. Toks jau dėsnis. Išlieka tie, kas jungiasi. Jie ne tik išlieka, bet ir pasiekia savo. Nieks nesijungtų į sindikatus, profsąjungas ir pan., jei vienybėj nebūtų jėgos.