Praeitą kartą paminėjau trumpą ištrauką iš knygos „Biblijos kilmė“ apie tai, kaip žmonės skrupulingai rašė Šventąjį Raštą. Šiandien gi perpasakosiu trumpą istoriją apie tai, kaip tie žmonės vertino Šventąjį Raštą.
   „Prieš spaudos atradimą, Šventasis Raštas buvo labai brangus; Jį galėjo pirkti ir Juo naudotis tik valdovai ir dideli turtuoliai. Išradus spaudą ir pradėjus spausdinti Šventąjį Raštą, Jo kaina krito, bet visgo buvo tokia aukšta, kad eiliniai žmonės negalėjo įsigyti Šventojo Rašto.
1790 m. mergaitė Marija Jones 8 metų gyveno Anglijoje, Wales apylinkėje. Jos tėvas buvo audėjas. Didelėmis pastangomis mergaitė išmoko skaityti. Ji labai panoro įsigyti Bibliją. Mergaitė, ką pati užsidirbo ar gavo dovanų, dėjo centą prie cento – taupė Biblijai. Per metus ji sutaupė apie du litus. Tėvą atleido iš darbo, motina susirgo. Marijos pinigus išleido motinai vaistams pirkti. Mergaitė nenustojo vilties – taupė toliau. Po kelių metų taupymo, ji manė turinti pakankamai pinigų pirkti Bibliją.
   Vietinis kunigas neturėjo anglų kalba Biblijos. Bet jis žinojo, kad jo draugas Karolis, Bala miestelyje, turi Bibliją anglų kalba. Jis tą pasakė Marijai. Tas miestelis buvo už 40 km. Marija, pasiėmusi kiek maisto kelionei, išėjo pėsčia. Antrą kelionės dieną ji pasiekė Balą (vietovę) ir surado kunigą Karolį. Marijai pasakius, ko ji nori, kunigas, papurtęs galvą, pasakė, kad jos turimų pinigų toli nepakanka Biblijai pirkti. O be to, jo turima Biblija yra pažadėta kitam asmeniui. Mergaitė suprato, kad Biblijos neįsigis. Ji taip nusivylė, susijaudinoo, neteko sąmonės ir sukrito. Kunigas, tai matydamas, dovanojo Bibliją Marijai.“
   Kokia nuostabi istorija apie tai, kaip siela ieško Dievo. Ieškančiam nėra kliūčių, tai tik užrakinti vartai, kuriuos Viešpatss, matydamas ieškotojo troškimą, juos atrakina. Šitam pasauly, kad bet ką materialaus ar dvasinio daugiau pasiekti, reikia labai daug fizinių, protinių ir dvasinių pastangų. Senais laikais, matom, net knygą buvo vargo įsigyti, kas šiandien atrodytų visai nesuprantama. Knygų pilna visur, net gatvėse pilna knygų namelių. Bet, aišku, apie ką tos knygos. Dauguma jų pramoginės, laisvalaikio, mokslo. Jei tokios knygos užpildytų mūsų sielą, mes jau būtumėm laimingi ir neieškotumėm laimės pramogaudami, keliaudami, kurdami šeimas, uždirbdami pinigus, įgydami profesijas. Bet iki to reikia prieiti. Mes ir einam. Kai kurie jau nuėjo, kai kuriems šiandien tai nė motais. Žmonės skirtingi, tiksliau skirtinga jų sąmonė. Jei kalbėtumėm apie bebrus, avis ar liūtus, tai kokių ten vienos rūšies skirtumų beprivardinsi. Visi vienodi jie. Bet žmonės labai individualūs, visi su savo patirtim, charakteriu, svajonėm, norais ir pan. Tik žmogus žino, kas yra vertė, prasmė, tikslas, todėl neabejotinai esam Kažko aukštai siekiančios būtybės.