Kaip nuraminti protą. Rytinis vėsus ar net šaltas dušas ar maudynės vandens telkiny. 2022.09.17
   2022/09/17 00:00:00    komentarai 0

     Šiandien mūsų dėmesio centre vėl protas. Kaip gi nuramint protą, kaip jį išlaikyt šaltą? Taigi, vienas iš labai veiksmingų ir gana asketiškų būdų – maudynės po vėsiu vandeniu ar vėsiam vandeny. Vienam iš Šrimad Bhagavatam komentarų Šrila Prabhupada užsimena kodėl dabar žmonės serga. Ogi todėl, kad jie nesimaudo vandens telkiniuose. Pagal kinų fengšui pati švariausia energija yra upės saloj. Upė teka, todėl jos energija priešinga pelkės, stovinčio vandens energijai. Stovintis vanduo, jei jis neturi jokio intako ir ištakos, daug greičiau supelkėja. Žmonės irgi, jei jie uždari, kaupikai, nesidalintojai, tai jie arba daug nesukaups ar sukaupę praras. Jų turtas gali sudegt, būt nuneštas potvynio ar išneštas ilgapirščių. Taigi, nesidalinti šiek tiek pavojinga.
     Ajurveda nurodo, kad galva miegant turi būti šaltai, o kojos šiltai. Taip pat negalima pilti karšto vandens ant galvos. Protas, ypač vyro, visada turi išlikt šaltas. Net ir yra toks pasakymas šalta protas, girdėjom gi. Nusipraust ar maudytis vėsiam ar net šaltam vandeny yra šiokia tokia askezė, bet visos askezės anksčiau ar vėliau apdovanoja. Tai grūdina organizmą ne tik fiziškai, bet ir psichiškai. Universitetą pabaigiau diplominiu darbu apie talasoterapiją. Tai du graikų kalbos sudurtiniai žodžiai. „Thalassa“ reiškia jūra, okeanas, o „therapia“ - gydymas. Taigi, tai gydymas jūra, jos mums duodamais produktais. Jūra nėra tik vanduo, tai ir pajūris su smėliu, saule ir oru, taip pat jūros dumbliai, dumblas, molis, druska. Padaryta daug tyrimų, aišku, labai apčiuopiamų susijusių su kūnu, kaip jūros vanduo veikia širdies ir kraujagyslių sistemą, bendrą kūno savijautą. Tik bendrais bruožais tuo metu radau paminėta, kad net ir šuo atsdūręs prie jūros atrodo labai lamingas, energingas. Žmonės irgi, kad ir kokie skirtingo amžiaus, atvykę prie jūros pakrantės jie atrodo labai pozityvūs, prašviesėję, pralinksmėję. Ypač tie, kurie prie jos retai atvažiuoja. Iš tikrųjų jei gyventumėm teisingai, sąmoningai po visatos dėsniais, tokie žvalūs kaip prie jūros turėtumėm būt kasdien.
     Gal nebūtina tapt ruoniu ir maudytis eketėj, bet galim dažniau įlįsti upėn ar ežeran. Taip ne tik nusiprausim, bet ir įsižeminsim, užmegsim artimesnį ryšį su Žeme, pamatysim, kad ežeras nėra tik vanduo, ten gyvena daug augalų ir žuvų, jiems tai namai. Suprasim, kad vanduo yra Dievo dovana, kaip kalnai ar miškai kad tai stichija. Pajausim koka didelė jūra ar vandenynas ir kokie maži mes. Mums, kada dažnai turim didesnį nei vidutinį ego, naudinga kuo dažniau pasijaust mažam prieš dangaus platybes ir aukštybes, prieš kalnus ir vandenynus. Juk savo aplinkoj mes jaučiamės tokie dideli prieš vaikus, naujokus, gyvūnus, silpnesnius. Neturim laiko ir noro pasijaust mažesniais, sužinot, kad yra kur kas galingesnių būtybių šitoj visatoj, valdančių stichijas, planetas. O mes, žmogeliukai galėtumėm tik tuo pasididžiuot, jei suvaldom savo egoizmą, jei susilaikom nuo kritikos, pavydo, melo, šmeižto, jei suspėjam suturėt save nuo juslių nesuturėjimo, ėjimo paskui jas. Tada mes tikrai būtumėm herojais sau ir aplinkiniams. Tokia iš tikro mūsų mažytė padėtis.

Pakomentuoti