Šiandien pratęsim praeitą vasarą pradėtą temą apie tai, kaip nuramint protą. Tai septintas iš dvidešimties šios temos punktų. Taigi kaip valgymas susijęs su proto būsena. Valgymas, kaip ir bet kuris veiksmas, gali būt atliekamas vienos iš trijų gunų, arba materialios gamtos energijų, įtakoje: neišmanyme, aistroj ir dorybėj. Tai kaip atrodo valgymas neišmanyme? Jei valgau nešvarioj vietoj, tarkim, lovoj, kapinėse, arba netvarkingoj, pvz. aukštyn kojom suverstoj virtuvėj, nemazgotom rankom nemazgotuose arba naminių gyvūnų išlaižytuose induose, kaip kad man pasakojo kaimo žmonės, tai bus neišmanymas. Aistroj valgysiu stovėdamas ar bėgdamas, mažai kramtydamas ir skubėdamas nuryt, klausydamas garsios ir trankios muzikos, gal kalbėsiuos telefonu ar naršysiu internete. Ir valgymas satvoj bus toks, kai mano aplinka bus švari ir tvarkinga, rami, neskubėsiu, daugiau be valgymo nieko kito neveiksiu. Liaudies išmintis sako „jei šuva šika, tai neloja“. Ar gyvūnai, paukščiai ėsdami ar lesdami dar ką nors daro? Ar klauso muzikos, o gal skaito laikraštį? Ką jie daro, tai žiūri, kad nieks nesuėstų jų ėdalo ar net jų pačių. Tokia čia vieta, sakė Prabhupada. Čia tokia vieta, kur valgom vieni kitus, todėl gyvūnai, paukščiai natūraliai turi daug baimės, dėl ko nuolat žvalgosi, krūpčioja, pasiruošę bėgt, skrist.
     Bet mes žmonės, nieks mūsų nesuės, nėra reikalo dairytis, strakaliot ir stripaliot. Protą išblaško vienu metu atliekami keli veiksmai. Ypač tai jaučias vyrams, kurie labiau linkę koncentruotis nei moterys. Kažkoks, nepamenu, žmogus sakė, lygtais krikščionių vienuolis, kad jei mums noris kažką daryt geitai, tai turėtumėm daryt atvirkščiai. Žemaičių patarlė sako, kad „darbas gali būt padarytas gerai arba greitai“. Ir čia gaunas toks užburtas ratelis, kai neramiai elgiamės dėl neramaus proto ir tuo pačiu neramiai eldamiesi neraminam protą, įsiūbuojam jį, užsukam. Čia vėlgi padės šiek tiek sąmoningumo, kad turim pamatyt save iš šono. Labiausiai mus pačius keičia savistaba ir mylintys žmonės. Ir pirmu, ir antru atveju veikia meilė: pirmu atveju per meilę sau, o antu – per kitų meilę mum. Meilė – galingiausia, neskausmingiausia, greičiausiai ir veiksmingiausiai mus keičianti jėga.
     Valgydamas žmogus tampa jautrus, atviras, atispalaidavęs, todėl jis, galima sakyt, yra pažeidžiamas. Mes ne mašinos, kuriom nesvarbu kaip tu pilsi į baką benziną, joms tiesiog reikia kokybiško benzino. Bet mes ne mašinos ir mums svarbu ne tik maisto kokybė, bet ir jo sudėtis, kiekis, aplinka, kurioj valgom, su kuo valgom, kada valgom ir kaip valgom. Viskas čia svarbu. Mes dažnai priimam vieną faktą – reikia pavalgyt. Tiesiog pavalgyt, kažką duot skrandžui, kad jis atšoktų nuo mūsų neurzgęs kaip alkanas šuo. Pametam kelių dienų kąsnį, kad tik nutiltų ir leistų mums toliau bėgt dirbt. Viskas labai subtilu. Tokius dalykus labiau pajausim tik po kurio laiko. Jei vaikystėj valgiau kažkiek grybų, tai dabar net žiūrėt į juos negaliu, išvemčiau privalgęs. Tik nustojęs valgyt mėsą supratau, kad ji ne žmonų, bet tik kai kurių gyvūnų, paukščių ir kirmėlių maistas. Supratau, kad nenormalu ryte ir vakare nenusipraust po dušu, kad nešvaru kasdien nepasikeist kojinių ir apatinių rūbų. Bet tai supratau ne po savaitės ar mėnesio, o po ilgesnio laiko. Kai kuriuos dalykus labiau suprasim prie jų prisiartinę, o kitus – nu jų nutolę. Miestelio vaizdą pamatysim nuo vandentiekio bokšto, o mikrobus – pro mikroskopą. Dar kai kuriuos dalykus suprasim bėgant laikui ir su juo kaupdami teorines ir praktines žinias.
     Taigi kviečiu pastebėt save, kaip keičias mūsų savijauta, mintys, emocijos priklausomai nuo valgymo proceso.