Vaikščiojau šiandien krantine, prie kurios prišvartuota pramoginių, žvejybinių, krovininių ir šiaip neaiškios paskirties laivų. Žiūriu iš priekio, iš galo ir iš šono, bet kartais neina suprast kas per laivas, ką su juo daro. Pro vieną didelį ir masyvų prišvartuotą laivą praplaukė kitas sukeldamas nemažas bangas. Tai aišku, ir dėl to, kad pirmasis buvo priešvartuotas, bet dar ir dėl to, kad jis labai masyvus, tai po bangų mūšos net nesujudėjo. Visiškai stabilus. Nors tas laivas ant vandens, priešingai stabiliai žemės stichijai, bet jis vistiek kaip prikaltas. O kodėl? O todėl, kad jis sunkus, tvirtas, turi inžinierių padarytą gerą kylį, balastą.
     Tai man taip irgi nusileido mintis, kad mes irgi tokiais turėtumėm būt. Ir būtumėm, jei jau nuo šeimos, darželio ar bent jau nuo pradinės mokyklos gautumėm tokių žinių, kurių reiks ne tik mūsų profesijai, bet ir sveikatai, šeimai, draugystei, dvasinei praktikai. Iš esmės mums labiausiai reikia profesinių žinių, dvasinių žinių ir apie santykius. Bet dabar viskas pastatyta tik and profesinių žinių, tai iš kur tą stabilumą turėsim. Aišku, dabar visi dirba ilgai ir daug, t. y. sunkiai, bet vistiek yra šeima. Bet po kiek laiko kai kurie suprantam, kad čia tuo darbu ir šeima neužsipildom, kažko tuščia, trūksta. Tada ieškom savęs, einam į kursus, seminarus, kažkas nusuka bažnyčion, cerkvėn ar šventyklon. Kadangi gyvenam materialiam pasauly, kapitalistinėj visuomenėj, tai to stabilumo labai ir nebus gal be darbo, bet gal ne 5 dienas per savaitę ir ne po 8 valandas. Po tiek darbo lieka mažai laiko sau, draugams, artimiesiems. Pastebiu, kad grįžtam prie senesnio darbo modelio, kai žmonės dirbdavo dar daugiau, net vaikai, kaip Amerikoj. Neretas tik sekmadienį nedirba, o tom dienom po 10 valandų dirba. O pinigų vistiek, matyt, galėtų būt dar daugiau. Bet ne tokia turėtų būt kryptis, nes toj darbų jūroj paprasčiausiai pavargsim vieną dieną ir nuskęsim. Lygtais Grūto parke mačiau Lenino citatą, kad „darbas sukūrė žmogų“. Puikus darboholizmo šūkis, ar ne?
     Turim ieškot savęs, gal kas Dievo, tobulėt. Čia tik dėl vienintelės priežasties esam – tobulėt. Tobulėt reiškia kelt sąmonės lygį, išeit iš kačiukų ir šuniukių mentaliteto, kurie tik kemša pilvą ir miega. Jiems tai normalu, nes jie gyvūnai, bet mes tai žmonės. Turim augt, tobulėt, kaupt žinias, patirtis, gal kažkiek ir turto, bet tuo pačiu ir kaip įmanoma daugiau dalintis su kitais. Kitaip pavirsim smirdančia pelke, valtim, kuri užėjus pirmai audrai iškart prigers.