Jau kelintoj vietoj atsiduriu gyvent prie jūros: tai studijos Klaipėdoj, tai Airija, po to Danija. Dabar Norvegija. Vėl jūra, Norvegijos jūra, Atlanto vandenyno dalis, šiaurinis Salto fjordas. Atsibeldžiau į šiaurės vidurio Norvegiją, Budės miestą, esantį jau už šiaurės speigračio. Dabar čia poliarinė diena, kai šviesu net vidurnaktį, bet žiemą saulė net nepakils, prašvis vos kelioms valandoms.
     Atkeliavau čia užsidirbti šiek tiek pinigų teistinės (Vedinės) psichologijos studijoms Indijoj. Yra čia to laisvo laiko ir nupėdinu iki uosto Nėra jis čia labai didelis. Kaip ir visi uostai, taip ir šis - apsaugotas molais. Nors čia fjordas ir aplink pilna salų, bet vandeniningos teritorijos nemažai, stipriam vėjui pakaktų įsibėgėt, sukelt tokias bangas, kad marinoj esančios valtys, jachtos ir laiveliai nukentėtų, jei nebūtų tų molų. Kokia molo paskirtis (indiškai „dharma“)? Įplaukia pro uosto vartus laivas 5 kilometrų per valandą greičiu, toks čia nurodytas, ir vos slenka per uosto teritoriją, bet jei laivas didelis, paskui nuvilnyja gana didelės bangos, kurios dūžta molan. Tai čia ramiu saulėtu su silpnu vėju oru. Bet Airijoj nuvažiuodavau prie molo per audras rudenį. Tai to molo per bangų mūšas beveik nesimatydavo, vanduo, rodos, virdavo! Tiek jį talžydavo bangos!

     Šiandien irgi slampinėju tuo molu, šaltokas vėjas, pasislepu už vienos molo sienos. Ir iškart kaip inkstas taukuose pasijaučiu. Nėra šalto vėjo, tik kaitri saulė liko, dingo žvarbaus vėjo elementas. Užuovėja! Štai kas mūsų gyvenime svarbu. Šiaip jau mūsų gyvenimas tai tarsi buvimas ant molo, kur pastoviai vėjuota ir banguota. Taip mes sulaukiam gyvenimo išbandymų ir jei nesam pasiruošę, neturim nors nedidelio molo, mus talžo tos bangos. Jei neturim dvasinių žinių, maldos, tai jei ir turim kokį ateistinį gyvenimo molą, tai jis toks medinis ar plastmasinis, nepatvarus, labai laikinas, mažai smūgių atlaikantis. Teko lankytis Anglijos uoste Holihede, kur yra ilgiausias šalies, net 2.8 km ilgio molas. Tai ir mes turim kasdien malda lipdyt tiek į plotį, tiek į ilgį ir aukštį gyvenimo molą, kuris mus apsaugos nuo neišmanymo ir jo atnešamų kančių. Kaip sakoma, „Kai jūra rami, kiekvienas gali būti vairininkas“. Juk nėra labai sunku dirbt, kai nedaug darbo ar jis lengvas, kai nereikia daug žinių, kai klientai šypsos, o ekonomika kyla. Bet kažkada to darbo bus daug ir intensyvaus, reiks žinių ir išmanymo, klientai bus pikti, o ekonomika eilinį kartą kris ir tada „Tai, kas mūsų neužmuš, padarys mus stipresniais“ (F. Nietzsche).