Šiuo trumpu įrašu pasidalinsiu viena mintim apie tai, kaip darydami tai, ką ir turim daryt, sulaukiam džiaugsmo. Net toks, rodos, elementarus dalykas kaip mankšta duoda džiaugsmo. Juk sakoma, kad sveikam kūne sveika siela. Taip, mankšta neatrodo kažkas ypatingo ir lyg tolokai nuo dvasinės praktikos, bet, deja, tik atrodo. Mankšta duoda stiprų teigiamą poveikį kūnui ir psichikai. Mes taip jau tiesiogiai netapsim šventesni dėl mankštos, bet tai kur kas labiau sumažins tikimybę apsiligot fiziškai ir psichiškai, kas daugiau mažiau mums trukdytų dvasinei praktikai. Mes, lietuvai nesam indai ir negyvenam Indijoj, todėl pirmiausia mus svarbu mes patys. Čia kaip turistinėj kelionėj. Gali būt atvykęs pirmąkart prie Egipto piramidžių ar prie Luvro muziejaus, bet jei tavo kūno temperatūra aukšta, tau silpna ar tarkim tu alkanas, ištroškęs, tau skauda dantį ir dar kiek tik tik nori veiksnių, nei per centimetrą tau nerūpės nei tos piramidės, nei tas Luvras. Tai ką ir sakau, mum, kaip Prabhupada sakė, svarbiausi yra 2 dalykai: tai esam svarbūs patys sau ir kur esam, kurioj vietoj. Taip yra.
     Bet ką noriu pasakyt, kad tokie monotoniškais patapę dalykai kaip mankšta, vegetarizmas, televizoriaus nežiūrėjimas, radijo neklausymas ateša džiaugsmo, kad tu tai darai arba nedarai, nes supranti kiek tai kūnui, protui ir sielai palanku ir nepalanku.
Paskutiniu metu meldžiu vienos šventos asmenybės vedimo ir kelio parodymo, kad manęs, nusidėjėlio nepaliktų, neužmirštų. Tai pastebiu, kad kaip mantrą kartojant tą prašymą ateina džiaugsmas. Tai čia kaip ir nelabai įsivaizduojama būtų šeimoj ar draugų rate, nes tai panašėtų į zurkimą, kaulinimą, o čia džiaugsmas. Vadinas, tai palanku. Šventieji yra Dievo atstovai, tarpininkai. Jie kaip mero padėjėjai, sekretoriai, priėmėjai, patarėjai. Sakoma, kad kreipiantis į Dievą palanku pirmiausia jį pašlovint, tada padėkot ir galiausiai kažko kukliai paprašyt. Nu dar, sakyčiau, sveiki būtų kokį grieką prisiminus atsiprašyt. Ir vėl gausim džiaugsmo. Galbūt kai kuriem dvasinė praktika yra džiaugsmo, palaimos, ramybės siekiamybė, bet tai iš tikro nebūtų labai teisingas požiūris. Tarkim, aš dirbu. Bet dėl ko kažką dirbu. Dėl pinigų? Ar tikrai? O gal dėl to, ką už tuos pinigus nusiperku ar nuperku kitam? M?