Visą praeitą savaitę praleidau mūsų pajūry, Klaipėdoj. Buvo geras oras, bobų vasaros pradžia. Rytais nužingsniuodavau prie jūros ir ten patirdavau įdomių įspūdžių. Vieną rytą buvo baisinis rūkas, atrodo, kad iš visų pusių tą miglą kažkas pučia. Visiška akluma. Tolumoj girdis laivų signalinimai, o šalia baguoja Baltija. Kažkaip užverčiu galvą ir žiūriu, kad tiesiai virš galvos to rūko labai maža, o aplinkui nors akį durk. Ir nukrito iškart mintis,

Jeigu gyvenime pritrūktumėt jėgų veikt, atidžiai permąstykit gyvenimo tikslus, o jiems pasiekt – uždavinius. Dabar esu pasirinkimo etape ir nėra taip daug jėgų veikt, kol tiksliai, aiškiai nesusidėliojau taškelių ant visų „i“. Tikslas sukuria moktyvaciją eit ir daryt, jis pašalina apatiją, nežinomybę, išsiblaškymą, savęs...

Trumpai prisėdu pasidalint vienu įvykiu. Po to, kai jau anapilin iškeliavusiai močiutei, su kuria gyvenau, buvo nustatyta korona, nuėjau praeitą savaitę priduot kraują ir plaučius tyrimams. Po kelių dienų sugrįžtu pas šeimos daktarę, o toji man sako, kad tyrimai nieko neigiamo nerodo. Viskas tvarkoj! Tai dar perklausiau...

Dar nėra nė poros savaičių kaip anapilin, sakoma, iškeliavo močiutė. Apsirgus ji buvo, bet kai po kelių dienų grįžau namolio, iškart iškviečiau medikus, nes sunkiai kvėpavo. Pats ją nunešiau į mašiną, tada ligoninėn. Jau trečią dieną paskambinę iš jos pasakė, kad dėl koronos išvežta Vilniun. Ten dar savaitę...

Šįkart trumpai pasidalinsiu viena realizacija, gauta traukiny. Važiuoju kartą Vilniun, sėdžiu sau, dūmoju, o priešais mane, kitoj eilėj sėdi vyras. Priešais pasisodinęs geltoną murzinoką kuprinę, tokią kažkada pats turėjau, žygeliuosna vaikščiojau. Tai sėdi sėdi jis sau ir žiūriu pasilenkia...

Vakar apturėjau įdomią realizaciją. Nuvažiavau su draugu pas jį kaiman. Kartą buvęs ten, bet vistiek pašmirinėjau, nes man Ukmergės kraštas visai nepažįstamas, tai visai smagu pamedituot į plačius kiek kalvotus dirbamus laukus. Po to užėjom trobon. Jis nuėjo kiek toliau prie lentynos, kažką ten krapštos...

Gyvena čia, ant kiemo, toks juodas personažas. Dar neseniai, atrodė, vienas sau kieme nedidukas kniaukdavo, niekur neidavo, nu nieko sau galvodavau, koks naminukas ir gerietis. Bet labai greit tas kaimynų naminukas pradėjo siautėt. Pradėjo katiniškai žymėtis teritoriją, ieškot draugių, su kitais katinais pjautis, nu visa ta katiniška gyvensena...

Gyvenam su bobute namely su daug langelių – net 16! Ir reikia juos valyt. Ir iš išorės, ir iš vidaus, po to dar žaliuzes nusiurbt, tada nušluostyt. Ilga ir nuobodi ceremonija. Iš lauko pusės tai, aišku, stiklai neblizga, nes namas prie kelio, o ir po žiemos dūmyjimų visų. Tai galvoju sau, ai kad iš vidaus...

Praeitą karštą savaitgalį, šeštadienį audringai prariedėjo Vilniaus Rathajatra. Iš vakaro „Neptūnas“ Varėnoj organizavo žygely aplink tvenkiny, tai mūsų ten 12 susirinkom. Eko žygelis su pirštinėm ir maišais. Rinkom šiukšles palei krantą. Skamba telefonas. „Alio“, - sakau. „Haribol, - sako, - turim informacijos, kad dalyvausit Rathajatroj...

Ir turėjo kaimynas šunį, ir jau pačiam viduržiemy pasibaigė tanystę šeimininkui. Kiek paliūdėjus dėl seno sargo jau atsirado ir naujasis. Mažytis toks, bistras. Tas, aišku, kiek paliūdėjo, kad vienas nuo broliukų ir sesučių atskirtas paliko, bet greit sau linksmas pradėjo po didelį kiemą linksmai ir nerūpestingai...