ia toks liūdnas nutikimas namuose pasitaikė. Gyvenam su bobute nuosavam name, tai vorų netrūksta, iš kiemo, rūsio sklaidos jie čia visosna pusėsna. Paprastai kokį gyvį inmetu stiklinėn ir po to pro duris – laukan. Rekordas, kiek pamenu, gal 30 vorų per dieną vasaros metu. Anksčiau tai buvau...

Šįvakar nupasakosiu dar vieną įdomią istoriją. Ją galima pasižiūrėt paspaudus nuorodą apačioj. Net pasižiūrėjau internetan kas tas Archimandritas Pavelas Gruzdevas. Galvoju, šiaip gal koks išgalvotas personažas, nes čia gi vaidybinis filmukas susuktas. Bet, pasirodo, jis buvo vienas žymiausių Rusijos stačiatikių...

Vakar buvo šaltuko, sniego, geras oras, tai užsimečiau slides ir miškan išdūmiau. Miške pora smagių kalnelių ir va jau ežeras. Susradau smagų kalniuką ir nusleisiu, galvoju. Jei kas buvot Ignalinoj, matėt trasas nuo kalno, kurios pasibagia ežere. Tai čia panašiai, tik mažesnis variantas. Nu tai leidžiuos. Greitis didelis, jau prie kranto...

Slampinėju čia prieš savaitę ar dvi krautuvėn ir akis užkliuvo už tualetinio popieriaus, tiksliau užrašas ant jo. Panašu į nelabai juokingą juokelį, kai visi lieka rimtais veidais. Kažkaip toptelėjo mintis apie tą instrukciją. Juk būna, perkam mažmožį, išpakuojam ir randam instrukciją. Kartais ji būna labai paprasta, o kartais – labai sudėtinga. Ieškom papildomos informacijos, verčiam iš paukščių į žmonių kalbą, ieškom pagalbos...

Šiandien mūsuose minima sausio 13-osios įvykių 30-metis. Tai buvo paskutinis kartas, kai prieš valstybę, piliečius užsienio valstybė smurtavo atvirom kortom. Man tada buvo 6 metai. Stoviu prie lango ir toks didelis nerimas kas ten, už 78 kilometrų nuo mano namų vyksta. Baimė ir nerimas. Dar, atrodo, mama pasakė, kad pora mūsų giminės...

Rami sausio diena, didžiosios metų šventės pasbaigė, vėl darbai, namai. O man lauke daug sniego, nešalta, tai išlindau su dviračiu. Važiuoju palei gelžkelį link Marcinkonių, kartoju mantrą ant karolių, nusiverčiau, vėl važiuoju. Aplink tuščia, ramu. Tokia meditacija, labai gera. „Tai iki kur čia mint“, - galvoju. “Iki Dalgiakalnio“, - pareina mintis...

Nu jau pagaliau sulaukėm žiemos, miške jau matosi prikritusių šakų, neatlaikiusių sniego svorio. Mes čia, Varėnoj, įpratę prie žalios spalvos, tai ta visur esanti baltuma kelia jausmą, kad ne Lietuvoj, o kokioj šiaurėj esu. Gražu. Kol žiema žiemavojas, trumpai pasidalinsiu viena realizacija. Panašių buvo ir daugiau, bet šita paskutinė...

Šįvakar pasižiūrėjau dar vieną rusų filmuką, šįkart apie kito žmogaus teisimą. Čia nuoroda į filmą https://www.youtube.com/watch?v=y0nsKaVY07U Vėl labai įdomi režisūra, aktoriai, kai kurie momentai, tokie kaip dviratininkas su marškinėliais su užrašu „CCCP“, barškanti vienuolio galva ir panašūs. Buvo kartą toks žmogelis, kuris aukodavo vienuolynui...

Šiandien geras (man kaip ir visada) oras: nešalta, daug sniego, šviesos, ramu, tylu, tai nusimynėm su dviratuku iki miškų, ežerų. Sutikom tik kelis žmones. Pradžioj myniau tyloj, po to telefone tyliai įjungiau mantrą. Turiu daug veiklų: buitis, bobutė, knygynėlio reikaliukai, skaitiniai, mantra. Bet vat paminti ypač tokiu oru labai patinka...

Radau internete gerą kartais mūsų nuoširdumą ir pastangas parodantį filmuką (https://www.youtube.com/watch?v=yK7Tbki23-g ). Apie tai jau šiek tiek rašiau gruodžio 18 dienos įraše „Sielai naudingos istorijos ir patarlės. Nebyli malda“. Mes stebuklingi! Sugebam kartais net tuo pačiu metu viena mąstyt, antra sakyt ir dar trečia daryt. Kažkas...