Pasidalinsiu vienu neseniai nutikusiu įvykiu. Jau kurį laiką gyvenu bhakti jogų bendruomenėj ir čia viena iš veiklų yra padėt prižiūrėt vieną namų ūkį. Tas ūkis paprastas: namas ir keli vaikai. Prie namo ūkio priklauso kūrent židinį. Tam name nėra pečiaus, tiesiog stovi buržuikė ir šildo tik tiek ir tol...

Anądien baisiai užkilo temperatūra, stipriai suėmė gerklę, tai teko keliom dienom glaustis prie lovos. Tai ne pavalgyt tuo metu buvo sunkiausia, nes valgyt ir taip nesinorėjo, ne į lauką neišeit, nes buvo šalta, vėjuota, ne kokių nors internetinių naujienų likt nepaskaičius, nes jų ir nesirgdamas...

Šiandien pratęsim praeitą vasarą pradėtą temą apie tai, kaip nuramint protą. Tai septintas iš dvidešimties šios temos punktų. Taigi kaip valgymas susijęs su proto būsena. Valgymas, kaip ir bet kuris veiksmas, gali būt atliekamas vienos iš trijų gunų, arba materialios gamtos energijų, įtakoje...

Vis ateina minčių apie tai, kaip dažnai renkamės patogumą užuot pasinaudoję galimybe pamąstyt patiems, veikt patiems, iš savęs, o ne būt aklai vedamiems. Čia prieš kurį laiką nuvažiavom su draugu už Utenos sudalyvaut žygely, o po to maudynės kubile ir ežere. Tai nei dėl kubilo, nei...

Gyvenam materialiam pasauly, kur daug grubios energijos ir tik šiek tiek subtilių dalykų. Kad matytumėm grubius dalykus, mum duotos akys, paukščius girdim ausim, liečiam medį rankom, uostom gėlę, skanaujam medų. Bet šitos juslės ne tik kad ribotos, bet dar kartais ir laikinos. Dar gyvi būdami apžlimbam, apkurstam,..

Šiandien vėl sugrįžtu prie proto nuraminimo temos. Jau kiek anksčiau, dar iki kelionės Indijon aptarėm kelis dalykus, kaip tai padaryti: jogos ir kvėpavimo pratimai, ankstyvas kėlimasis, malda, šaltas dušas. Dabar pažūrėsim kaip veikia protą maistas. Jis, kaip ir viskas, kas yra gamtoje,...

Šiandien, tokią šaltą dieną, draugas pranešė, kad prieš kelias dienas kūną paliko vienas žmogus. Šiek tiek pažinojau tą žmogų. Tai Povilas. Tai pirmasis iš mano pažįstamų rato praktikavęs jogą iškeliavęs žmogus. Susipažinom prieš kokius penkerius metus, vis užmatydavau jį vienam kitam...

Dvasinio gyvenimo kelias nelengvas, nors pasaulietiškas ne ką lengvesnis. Ir ten, ir ten riekia anksti keltis, daug dirbt, kartai užmokestis būna mažas ar kurį laiką net jokio. Bet taip jau Dievas pasistengė, kad davė mums savybių, padedančių atsidavimo tarnystė kely. Kokios tai savybės? Moterims tai...

Pasidalinsiu viena patirtim apie tai, kaip kartais neveiksminga, gal net pavojinga pasižadėt ar net prisiekinėt prieš Dievą. Tai gali būti užkietėjęs, užsisenėjęs atvejis, kai bandom susitvarkyt su savo kažkokia sena problema. Tarkim, nesiseka mest rūkyt, ar ne? Tą bandžiau ir aną, lyg ir buvo pertraukų, bet vėl kažkaip grįžtu prie to paties vežimo. Ką darau? Spjaunu per kairį petį ir einu prie altoriaus ir ten visaip žegnojuos dievagojuos, kad

Paprastų lietuvių palikimas“ tėra antroji mano perskaityta Vydūno knyga. O jų jis parašė nemažai – net 60! Apie ką gi mąsto, rašo ir gyvena Vydūnas šitoj knygoj? Pirmu sakiniu autorius pasako, apie ką šita knyga. Ji apie tai „kaip menkai mes pažįstame žmones“. Ir toliau dalinas savo įžvalgom, išvadom: šių laikų žmogus nelinkęs suvokti žmonijos ir mūsų būties pagrindo, tik juslėmis suvokia save, daugelis tapęs dvasios silpnaregiais, esama ne