Vakar klaidžiodamas internete radau kelis trumpus įrašus apie kūno egzhumaciją. Kai kuriuos kūnus kažkokiais tikslais atkasdavo ar tiesiog praardydami betoninę kapavietę ištraukdavo po 7 metų, kitus - jau po kelių dešimtmečių. Atkasė vieno vokiečių karininko kapą. Tai net batai, šalmas, granatos, šovinių dėžė likę. Batuose tik kaulai stėro. Įdomus vaizdas.
     Mūsų Varėna, imant kartu su Senąja Varėna, nusėta kapinėm. Čia, geležinkelio Varėnoj, yra senos ir naujos kapinės, o Senojoj Varėnoj – senosios lietuvių, žydų, sovietinių karių, carinės kariuomenės karių, vokiečių karių ir žydų genocido kapinės. Mes čia tiesiog gyvenam tarp kapinių, gyvi tarp mirusių. Jos mums primena, neleidžia užmiršt apie laikinumą, apie šito materialiaus iš žemės, vandens, oro, ugnies ir eterio elementų sudaryto kūno laikinumą. Virš vienų kapinių užrašas primena: „Kas mes esame, būsite jūs, kas jūs esate - buvome mes“. Ne pati linksmiausia žinutė, ar ne? Čia lyg tau pasakytų, kad tu niekam tikęs, kai jau prieš tai taip ir galvojai apie save.
     Prieš mirtį Aleksandras Makedonietis, Makedonijos karalius, gyvenęs IV a. pr.m.e. kartą susikvietė savo aplinkos žmonės ir juos informavo, kad kai karalius mirs, tegul jo kūną guldo ant skydo, rankas numeta į šonus ir testa praneša jį tokį imperijos sostinės gatvėm, kad liaudis matytų, jog jis išeidamas nieko neišsineša. Atrodytų, tai kam čia reikėjo tiek kariaut, plėst imperiją. Bet kšatrijai – valdovai, kariai – kovoja, grumias. Tokia jų prigimtis.
     Vienoj vedinėj paskaitoj girdėjau tokį nutikimą. Amerikoj, kiek pamenu, buvo tokia didelė kompanija ir nei iš šio, nei iš to, greitai pradėjo krist jos pardavimai. Bet nieks nesuprato kodėl. Tas ir buvo įdomiausia. Vadovybė ilgesnį laiką labai kruopščiai bandė aiškintis priežastis, bet nesėkmingai. Tada jie nusamdo kažkokius žmonės tą išsiaiškint. Tai ten jie vos ne kaip filme „CSI Majamis“, kur iš skruzdėlės pėdsako pasako kur ir su kuo tu gyveni. Iki tokio lygio. Domėjos net darbuotojų artimaisiais, gal jie kažkaip susiję. Nesėkmingai. Kažkoks poltergeistas. Tada kažkam kilo mintis žiūrėt kur darbuotojai važiuoja po darbo. Ir pastebėjo, kad dauguma jų važiavo keliu, kurio vienoj vietoj vyko kelio remonto darbai ir buvo apylanka. Ta apylanka kirto dideles kapines. Tai kažkam susišvietė ieškot koreliacijos tarp tos kelio atkarpos per kapines ir darbuotojų motyvacijos. Ir bingo! Tiesiai į 10-uką! Pasirodo, kelio ruožas per kapines buvo pakankamai ilgas, kad tos kompanijos darbuotojai spėtų susivokt dirbą kaip asilai. Kam visa tai? Va kapinės! Man jau 40, gal 50, dar šiek tiek ir atgulsiu čia, tai kam čia plėšaus tiek valandų prie kompo? Tai vadyba tą kelio ruožą per kapines abipusiai kelio nuklojo reklaminiais plakatais. Ir po kurio laiko pardavimai vėl pradėjo augt. Įdomus atvejis, ane?
     Šiaip jau kapinės yra tama guna, neišmanymas. Vedos nurodo žmogų degint, o ne kišt po velėna, nes taip siela atsiriša nuo kūno, neužteršiama žemė. O ir tam kapelio lankytojui sukas galvoj, kad va čia mano tėvas guli, motina, nors ten jau seniai skudurai supuvę. Baltų kultūroj kūnai būdavo ir deginami, ir užkasami. Įvairiai. Švenčionių krašte daug pilkapynų. Stoviu vidury miško vienas, kartais su pagonim, kai jie dega žvakutes prie pilkapių per lapkričio 1 ir galvoju, kad va čia jau tūkstančius metų šitas kauburys čia, miškuose. O kažkada gi žmonės čia gyveno. Mokykloj mokė, kad laukiniai gyveno, su akmenim bėgiojo, flinstounai, bet panašiau, kad būtent dabar laukiniai esam su gyvuliška sąmone, o ne tada. Kokie senovės statiniai, išmintis. Net rašto nebuvo. O kam jiems tas raštas, jei viską atmintin laikė. O dabar ketureilį vos įsimenam. Neprisimenam kur raktus padėjom ar kurią dieną žmonos gimtadienis. Tai bet apie meditaciją prie tokių vietų. Pavyzdžiui, kai kuriuose senuose kaimuose likusios kapinės. Tai jei ne mažas kauburėlis, nepasakytum, kad čia kažkada kūnas kavotas. Stoviu ir galovoju. Kiek dar liko man laiko? Metai, gal 10? Ir mane pakas, gal išbarstys. Tai dėl ko gyvenu? Televizorių pažiūrėt? Krepšinio varžybas? Baran nueit? Nueti pažuvaut, pagrybaut? Ir viskas? Labai jau tuščia, beprasmiška. O kas aš? Iš kur aš? Kur aš? Kas ten šviečia viršuj? Kas po mano kojom? Kas yra prasmė? Kas visa tai sukūrė? Nė vieno atsakymo negavau nei pradinėj, nei vidurinėj, kolegijoj ar universitete. Ten visi per daug užsiėmę profesiniu ugdymu. Bet atradau Vedas. Jose randu atsakymus.