Pasaulio kraštas. 2022.03.28
   2022/03/28 00:00:00    komentarai 0

Sveikas, skaitytojau

     šio vakaro dienoraščio įrašas vadinasi „pasaulio kraštas“. Pasidalinsiu kelias pastebėjimais apie gūdžius, atokius Lietuvos užkampius. Keliauju pėsčiom, dviračiu laukais, miškais, pasieniais ir tenka pamatyt didžiausiuose užkampiuose gyvenančių žmonių, kartais kiek pasibendraut su jais. Šiandien kaip tik lankiaus tokiam vienam netoli Dieveniškių, Šalčininkų rajone, vadinamajam Lietuvos apendicite. Aplink didžiausi laukai, didžiausi vėjo pustomi kamuoliai, tokie net kaip rūkai virš dirbamų laukų, baisinis vėjas. Lyginant su mūsų miestais, o ir miesteliais, tai ten kai kurie, rodos, kokiam 19 amžiuj gyvena. Šiandien lankiaus keli kilometrai nu Baltarusijos pasienio, tai prie vienos trobos teko pasibūti kelias valandas. Ji vidury nemažo lauko, prie vėjo pustomų žvyrkelių sankirtos. Apatiniai rąstai susmigę žemėn, langai išsiklaipę, stogas apiręs. Prie trobos medis, beržas ir jo apačioj padėtas slojnikas. Leidžia sulą. Keista pasirodė, kad prie, rodos, prieš 20 ar daugiau metų apleisto namo tas slojnikas paremtas ir sula teka jan. Po to gi žiūriu mina dviratį kažkoks žmogelis tuo žvyru. Ir kur jis čia keliauna, galvoju, nes čia Sibiras aplink. Žiūriu gi ton trobon. Nieko sau! Artimiausia parduotuvė toli, paštas ar kokia seniūnija dar toliau. Kaip ten galima gyvent? Nors kol pusvalandį gulėjau ant išvirtusio netoli to namo rąsto, tai tas Sibiras, laukinis Sibiras šiaip jau labai palankus žmogui, bent jau kuriam laikui. Didelis ir dar nesužaliavusius krūmus ir medžius košiantis vėjas, čiulbantys paukščiai leidžia sustabdyt savo arklį, kuris tempia mūsų neramų protą. Tokia aplinka palanki pailsėt, pasibūt, pasigalvot, pamąstyt. Ar tikrai tam mieste ten gerai, kodėl iš tikrųjų tupiu tam mieste, kodėl ne kaime? Ar man tikrai patinka virš galvos užiantys lėktuvai, dūminančios mašinos, šviesoforai, kamčiai, stresinis darbas banke, nesveiko ir net nuodingo maisto prikištos parduotuvės? Kas labiau išprotėjęs, jis, gyvendamas čia, Sibire, ar aš - ten? Jis laimingesnis ar aš? Jam kažko daugiau trūksta ar man?
     Sakoma, žmogų gali išvaryt iš kaimo, bet kaimo iš jo ne. Šiandien tą labai pajaučiau ir įsikvėpiau daugiau pamąstyt apie atsitraukimą nuo civilizacijos, daugiau apie buvimą šalia jos, bet ne joje. Sibire aš esu aš, o civilizacijoj esu toks, kokio manęs reikia aplinkai: darbdaviui, kolegoms, dar kam. O čia nėra ką ir kam povyzuot. Viskas labai nuoga, natūralu. Lieki tik tu ir gamta.

Pakomentuoti