Šimtus kartų Varėnoj į traukinių stotį eita pro bažnyčią, bet tik antrą kartą pamačiau priešais ją stovinčią ir besižegnojančią moterį. Ir, manau, tai buvo ta patis moteris. Buvo sekmadienis ir kulniavau pro bažnyčią jau su atidarytom paradinėm durim. Jau iš toli pastebėjau moterį, stovinčią net ne šventoriuj, bet už tvoros, priešais altorių atidarytas paradines duris. Ji žegnojos. Bet ne katalikiškai, o stačiatikiškai. Tai žegnojos nuo momento, kai jau iš toli ją pamačiau ir dar žegnojos, kai jau už bažnyčios užėjau link stoties. Prisiminiau laikus, kai su močiute eidavom turgun pro bažnyčią. Tai ji sustodavo, atsisukdavo veidu bažnyčios pusėn, persižegnodavo ir nusilenkdavo. O ką šiandien turim? Turim situaciją, kuri vadinas „kas nenormalu, normalu ir kas normalu, nenormalu“. Skamba Keistuoliškai „Jūs gyvenat taip, kaip norit, Mes gyvenam aukštyn kojom. Ir svajojam ir dainuojam - aukštyn kojom...“

     Jei nebūtų buvę ko pamatyt, nebūtų su kuo palygint, rodos, viskas gerai šiandien. Valgom karves, grybus, dirbam naktim, skrendam Egiptan, kaupiam pensijai ir tiek. Kaip visi. Gyvenam gi kaip visi. Bet kas yra normalu? Štai kur klausimas, Vatsonai! Kur prasideda ir baigias tas normalu?