Šįkart šiek tiek parašysiu apie šavasaną, arba negyvėlio pozą. Šitos pozos išmokau Šivananda jogos vedantos centre, ten mano Krišnos sąmonės pradžia. Poza daroma prieš asanas ir jau pačiam gale po visų asanų. Skirta atpalaiduot kūną. Dabar aprašysiu šitą pozą tiesiog jums pasibandymui. Tai atigulu ant jogos kilimėlio, kojos plačiai, už kilimėlio, rankos irgi už kilimėlo delnais į viršų. Labai patogiai įsitaisau, skiriu tam kokią minutę. Per tą laiką pasitaisau galvą, išsikasau, išsiblusinėju, išsitampau, kad jau vėliau nė krust. Užsikloju dekiu, nes jei gulėjimas ilgesnis, iki valandos, gali būti vėsoka. Labai svarbus pirmas momentas – tai kuo patogiau įsitaisyt ir antras – nė krust! Galima pasileist OM meditaciją, maha mantrą, vandenyno, miško ošimą. Geriau būtų pašalint nereikalingą trukšmą, tokį kaip garsus sieninio laikrodžio tiksėjimas, telefonas ir pan. Akys arba užmerktos, arba tik vos atmerktos, kad būtumėm budrūs, neužmigtumėm, kaip dažnai kam pasitaiko. Prieš šitą pozą dar galima padaryt kvėpavimo pratimų, kad nurimtų protas, mažiau klajotų mintys, labiau atsipalaiduotumėm. Jei galvosim apie sąskaitas ataskaitas, tai būsim įsitempę tiek protiškai, tiek fiziškai. Reikia sąmoningai susižiūrėt ar dabar aš tikrai atsipalaidavęs, rankos, kojos, veido raumenys, žandikaulis. Kvėpuoti tik pro nosį. Esam tiek užsiskubinę ir prisistresavę, kad atsipalaiduot ne taip lengva. Žvilgsnį galima sutelkt į tašką tarp antakių, į nosies galiuką, į širdį. Taip pat galima įsivaizduot ramią, nuošalią jums patinkančią vietą, kurioje lankėtės ir jums labai patiko. Tai guliu 5-10 min. nejudėdamas ir kas vyksta? Kvėpavimas nurimsta, sulėtėja, kūnas tarsi sustingsta ir jausmas toks, kad aš esu įkalintas šitam kaulų maiše. Bent jau man toks jausmas. Lyg ir kūne esu, bet nieko nevaldau: rankų, kojų. Tas kūnas kaip koks narvelis, rėmas, kurio ribose galiu judėt, bet kadangi kūno ribos nedidelės, labai jaučiasi, kad esu užspaustas. Siela laisva, bet ribotas jos judėjimas. Lyg koks karaliaus tarnas, gyvenu rūmuose, rūmai gal ir dideli, bet judu tik jų teritorijoj. Tai man toks labai dualizmas jaučias: laisvas, bet apribotas. Kartais gal net jaučias, kad matau save kiek iš šono, iš viršaus ir suprantu, kad šitas kūnas yra, kaip "Bhagavad-gitos" 18 skyriaus 4 tekste rašoma, „veiksmo vieta“. Kaip kokį vaiką tėvas paleido palipdyt pilis didžiulėj smėlio dėžėj. Tos pilys griūna, vėl statau ir taip jau neaišku kiek gyvenimų.
     Dar įdomu, kad man gulint šavasanoj dingsta laiko, erdvės pojūtis. Vienas iš nedaugelio momentų, kad tiesiog esu čia, su savim, nesvarbu kur, kada ir kodėl. Šita poza atneša pojūtį, kad esam tik su savim, pakilę nuo žemės, nuo buitinių, blusinių reikaliukų, kuriuose esam taip užsisukę. Esu ramybės jūros paviršiuj, mane supa tyla, šviesa, rimtis, amžinybė, kažkas tikro, seniai pažįstamo, bet užmiršto. Į galvą ateina minčių, bet neprisirišų prie jų, paleidžiu, bandau sutelkt žvilgsnį, klausą. Pasilieku tik su kvėpavimu. Jis labai primena jūrą, o kam nepatinka jūra, ar ne? Mes, mūsų vidus, sąmonė dar platesnė, dar gilesnė nei jūra. Bet to dar nesuprantam, nejaučiam. Vaikas šiandien žaidžia smėlio dėžėj ir jis nė nenutuokia, koks vieną dieną jis gali būt didis mokslininkas, politikas, dvasininkas.    Siūlau pakeliaut po save, išmėgint šavasaną, pasibūt su savim ir po to pasidalint įspūdžiais.