Savistaba. 2023.05.10
   2023/05/10 00:00:00    komentarai 0

     Savistaba yra aktyvaus, sveiko intelekto ir aukštesnės sąmonės požymis. Dažnai iš inercijos neišmanyme ar iš skubotumo aistroj kažką kalbam ar darom automatiškai. Taip jau būna kartais, o gal ir dažniau, kad siurbiam per jusles informaciją automatiškai. Klausom automatiškai, žiūrim automatiškai ir t.t. Čia padės savistaba.
     Neseniai vedamas smalsumo ir netoli gyvendamas, nuvažiavau į vieną Romos katalikų vienuolyną. Ten ramu, gražu, atoki vieta, viskas labai šaunu. Kaip tik užtaikiau ant valandinių trumpųjų mišių. Pasirodo, jos ten vyksta lotyniškai. Tai giedamosios valandinės mišios. Kai kurie tekstai, matyt, psalmės iš Senojo Testamento giedamos pasilenkus. Taip jau pagal regulą. Tai truko apie 20 minučių. Dar buvo pora trumpų skaitinių, kuriuos sunkiai supratau, nes juos skaitė vienuolis ne lietuvis. Dar kiek trumpai pasėdėjau vienas, patylėjau ir padūmojau, ką aš čia buvęs supratau. Supratau, kad nieko nesupratau. Lotynų kalbos nemoku ir kažin ar iš ten dar keliolikos lankytojų bent kiek ją supranta. Lotynų kalba, panašiai kaip ir sanskrito, naudota tik mokslui. Šrila Prabhupada sakė, kad palanku vien tik klausyt sanskrito netgi nieko nesuprantant. Viskas gerai, bet vistiek po to reiktų pasidomėt, kas buvo skaitoma. Labai lengvai, pastebėjau, automatizmas suveikia minioj. Visi tai daro, tai ir aš darau. Parėjęs namo mąstau, kad tuo metu veikiau tik automatiškai ir nesupratau to momento, ano, kas, kaip, kodėl ir kam. Tai va čia pagaudykim save. Aplink pilna mokytojų: nuo tėvų, senelių, mokyklos mokytojų, universiteto dėstytojų net iki priešų. Net priešas gali tave ko nors išmokint. Tarkim tau pralaimėjus mūšį ar net karą suprasi, kad pralaimėjai dėl prastos strategijos ar pan. O gal ir nesuprasi. Kaip sako, blogiausias pralaimėjusio generolo pasiteisinimas skamba panašiai į: „Nepagavojau“. Bet ir savistaba yra labai geras mokytojas. Pagaudykim savo emocines, teigiamas ir neigiamas reakcijas, šiuo atveju pasekim proto veiklą. Jei jau užsimanom kokios aiškios nesąmonės ir akimirksniu pradedam svarstyt, kad tai galbūt nenaudinga pačiam ar kitiem, vadinasi įsikišo intelektas arba prabilo Paramatma, kurią populiariai vadinam sąžine. Vat jei automatiškai veikiam, tai Paramatmos būdami didesniam neišmanyme ar aistroj negirdim. Panašiai kaip mažas vaikas, kuris, kai tu jam bandai ką protingesnio pasakyt, tai jis užsikiša ausis ir rėkia kiek gerklė neša: „Bla bla bla...“
     Taigi, jei kažko siekiu, pagalvoju, kodėl to siekiu, kaip tai plaukia iš manęs, o ne iš aplinkos: šeimos nario ar darbdavio noru, prašymu ar įsakymu. Kodėl kažką darau ar nedarau, kalbu ar tyliu, noriu ar nenoriu? Savistaba padės greit užaugt mums patiem ir, aišku, anksčiau ar vėliau, šalia esantiem.

Pakomentuoti