Šiandien trumpai parašysiu viena tema – šeima ar dvasinė praktika? Ką pasirinkt? Pirmą, antrą ar abi pozicijas iškart? Šita tema iškilo prieš akis dabar, kai esu arti šeimos, kuri užsiima dvasine praktika. Šitoj šeimoj yra tėtis, mama ir vaikai, trys vaikai. Tėtis trumpam išvyko uždirbt pinigėlį į užsienį ir paliko šeima be galvos. Ir stebiu, kaip viskas vyksta.
     Senovės lietuvių šeimos buvo gausios, šeši vaikai buvo normalu. Tik visai neseniai sužinojau, kad dabar trijų vaikų šeima laikoma jau daugiavaike. Ką anksčiau kaime veikt su tiek vaikų? Kas dirbtų laukus, namų ūky? Bet miestiečiam jau dvieų daros per daug. Jiems reikia daug, labai daug... pinigų, dėmesio, daiktų. Šitoj šeimoj būdamas matau, kaip čia viskas užsisukę. Būdamas tėčiu neturėčiau laiko net pagalvot apie Dievą, o ką ten pasimelst ar paskaityt šventraštį. Toks užimtumas. Kažkuris mažylis susirgo, kažkuris apsiverkė, trečiam reikia padėt pamokas ruošt. Vaje! Aplink pilnut pilnutėliai kapai daiktų, nespėju iš pakampių rinkt jų. Tie vaikai, žiūrėk, čia žaidžia, čia jau pešas, čia kambary, čia jau kieme. Jų protas ištaškytas. Visiškai. Vaikai visiškai paklūsta intelekto nevaldomam protui, kaip kad kačiukai instinktam. Jie paima kažką į rankas, pasisuka, meta, eina kažkur, sustoja, apsigręžia, pareina, krenta, kelias, vėl sukas eit neaišku kažkur. Tai kokios mano kaip tėvo savybės turi būt, kad sudabočiau ne tik šituos tris visiškai proto vedžiojamus, bet dar ir žmoną, tiksliau jos protą? O, Dieve, galvoju, ačiū Tau, kad esu vienas. Džiaugiuos kaip Sokratas turguj, kuriam nereikėjo tų galybės jo matomų daiktų.
     Ir tikrai, galvoju, o kokia išvada? Šeima yra gerai, bet tik vieninteliu atveju – jei ji tau padeda dvasiškai tobulėt. O kaip padeda? O taip padeda! Šeimoj nėra palaido lytinio gyvenimo, kuris yra didžiausias trukdis dvasiniam tobulėjimui. Bet tuo pačiu jei labai ryžtingai, sistemingai ir sąmoningai neinama lovos reikalų mažinimo link, tai arčiau mūsų bus tolimiausia šitos visatos planeta nei dvasinis tobulėjimas. Šeima pagal vedas yra antra iš keturių dvasinio tobulėjimo pakopų. Pirmiausia eina dvasiniai mokslai, tada šeimos gyvenimas, šeimos atsižadėjimas ir visiškas atsidavimas Dievui. Šrimad Bhagavatam vienam posme rašoma, kad šeima yra tamsus šulinys. Taip, šulinys, bet tik tam, kuris gali be jos apsieit. Bet kai kuriems, matyt, daugumai, tai dvasinio tobulėjimo laiptelis. Šia dienai man šeima ir dvasinis gyvenimas nesuderinama, tokia Romos katalikų bažnyčios nuotaika. Arba ten, arba ten. Bet kitų konfesijų vyrai turi šeimas ir praktikuoja ir kai kurie labai sėkmingai. Dabar realizuoju kiek fiziškai, psichiškai ir dvasiškai turi būt stiprus vyras, kad išlaikytų žmoną su 3 vaikais ir dar sėkmingai eitų dvasiniu keliu. Kali jugoj, vaidų ir veidmainystės amžiuj tai praktiškai neįmanoma. Įmanoma patapo neįmanoma. Kaip ir daug kur matom. Tarkim, šeima su 8 vaikais, paprastas, ne europinis ūkininkas su 20 karvių, sveikas maistas, sveikas žmogus, ilgaamžis senolis, koks nors eko žolininkas ar bitininkas. Jau praktiškai nėra tokių dalykų. Prie to atvedė degradavusių dvasininkų nuotaika persidavusi politikam, prekeiviam ir darbininkam.
     Šiandien vėl patiriu tą gerą jausmą, kad einu teisingu keliu pasirinkdamas būt vienas. Nu čia savotiškai vienas, nes kas apskritai yra vienas? Ar šeimoj nesu vienas? Gal su telefonu ar televizorium nesu vienas? Visa ta krūva šeimą supančių žmonių, t. y. giminių, draugų yra iliuzinė. Iliuzinė ne todėl, kad jos tiesiog nėra, bet kad ji tiesiog laikina. Ir giliai širdy yra troškimas vengt tų laikinumų. Gal kažkada priešingai galvosiu, bet šiandien taip. Dar tiksliai nežinau, kur ir su kuo eit, bet tiksliai žinau, kur neit. Bent tiek.