Interneto vandenyne užtikau vieną vaizdo įrašą, kuriam nufilmuotas ispanų dainininko Enrique Iglesias koncertas. Matos daug žmonių, šviesų, rūko, žodžiu, linksmybė eina visu gazu. Žmonės šokinėja, ploja, šypsos, laimingi. Scenoj daug pritariančių dainininkų, visi pasipuošę. Tai ką pajaučiau net kelis kartus prasukdamas tą patį vaizdo įrašą, kad labai kokybiškai sukurta laimės, džiaugsmo nuotaika. Kokybiškas garsas, profesionalūs atlikėjai, šviesos. Ir žmonės linksminas. Aišku, tai radžasinis renginys, bet vistiek stipriai jaučias, kad tie žmonės tuo metu labai laimingi, nes jie šoka ir dainuoja. Būna gi neišmanyme laimingų, dar kiti dorybėj ir paskutinieji, transcendentalistai, matyt, visada laimingi. Kaip sakoma, čia Žemėj, gali būt laimingi tik arba kvailiai, arba šventieji. Tai tie susirinkusieji ką transliavo man, kad štai toks turėtų būt mūsų gyvenimas. Net ir čia, Žemėj, kur tiek daug kančių: gimimas, ligos, senatvė, mirtis, kūno, proto, kitų gyvų būtybių sukeliamos kančios, stichinės nelaimės, galima būt laimingiems, jei gyvenam taikoj, pirmiausia su savim, po to su aplinka. Taika nėra karo nebuvimas ar vadinamoji demokratija. Taika reiškia, kad turiu žinojimą. Bet ne televizijos skelbiamą, radijo ar laikraščių, tik perskaitomų ir iškart išmetamų, bet iš senovės atėjusį šventraščių žinojimą. Pasaulis turi instrukciją. Štai tokia naujiena! Kadangi esam pasaulio, kūrinijos dalis, esam tos instrukcijos dalim.
     Mes norim šokt ir dainuot, linksmintis, džiūgaut. Vienam dokumentiniam filme viena žydė pasakė, kad net karo metais gete jie esant progoms linksmindavos. Bet mes savo problemom užsistojam tą džiaugsmą, metam liūdesio šešėlį. Kaip maža mano akims laimingų, ką ten laimingų, bet jau džiugių, linksmų žmonių. Vienetus sutinku net ir tarp dvasine praktika užsiimančių žmonių. Dauguma sprendžia kažkokias problemas, savo, gal kitų, bet veide nematau šypsenos. Kartą girdėjau, kad įžeidimas prie dvasinio mokytojo nesišypsoti. Ir tikrai laimės, džiaugsmo nepaslėpsi, kaip kad ir adatos maiše, nes vistiek kada išlįs. Indijoj buvo šventasis, kuris labai jau vengė dėmesio, nuo jį persekiojančių žmonių slėpdavos toletuose, po valtim. Nieko sau, ar ne?! Va čia tai man patinka. Ne tu eini pas kalną, bet kalnas pas tave. O čia tai pavyzdys, čia tai pamokslavimas! Šiandien kartais pamatom labai jau viešumon besistengiančius išlįst veikėjus, norinčius kažką greito ir pigaus pasakyt, parodyt ar padaryt. Bet jų 2 minučių šlovė greit užgęsta, kaip ir greit užsidegė. Kiek tokių, kaip liaudis sako, degančių šlapių skudurų aplink. Yra čia mokytojų, autoritetų, nušvitusių, prašvitusių ir užšvitusių, bet laikas teisėjas atvers kortas.