Noriu pasidalint įspūdinga vienos šventosios istorija. Ji papasakota dokumentiniam filme, kurio nuorodą rasit apačioj. Filmo trukmė – 1 valanda, bet neturintiem laiko trumpai papasakosiu čia esminius dalykus. Tai šventoji Teresė iš Lizje (Prancūzija). Gimė 1873 metais. Šeimoje buvo net 9 vaikai. Dar būdama mergaitė neteko mamos. Būdama vos 15-os metų gauna išskirtinį leidimą stot vienuolynan. O dėl to išskirtinį, nes pagal metus ji buvo dar vaikas. Vienuolyno celė buvo 8 kvadratinių metrų ploto, joj buvo lova su šiaudiniu čiužiniu, suolelis ir ąsotis. Dienos malda trunka šešias su puse valandos. Kažkas panašaus, girdėjau, ir Atono kalno vienuolyne Graikijoj. Kėlimasis ankstyvas, 4.45 val. Pusryčiaujama stovint, pasninko dienom pusryčių seserys atsisakydavo. Vienas keistas faktas yra, kad 10 val. ryto būdavo pietūs. Pietų meniu: žuvis, kiaušiniai, salotos, desertui sūris su vaisiais. Karmelio reguloj nurodoma visiškai atsisakyt mėsos, išskyrus ligos ar silpnumo atvejus. Gamindavos jos ir alkoholį: sidrą, šiek tiek vyno. Nu toks nelabai vegetarinis meniu, bet kai kurie krikšionys neteikia per daug reikšmės visiškai vegetarinei mitybai ar alkoholio atsisakymui. Aišku, metęs cigaretę, bonką ar mėsą šventuoju iškart nepatapsi, bet tai, kaip šitie dalykai įtakoja mūsų fizinę, psichinę sveikatą ir dvasinę pažangą, tai yra labai didelis kliuvinys Dievo, taigi ir savęs pažinimui.
     Niekur nesimokydama piešti ji švelniais potepiais ir puikiai parinktom spalvom piešė ant sienų, šilko, skulptūrų. Taip pat piešė religinius paveikslėlius, puošė taurių uždangalus, stulas, arnotus. Savo dienorašty paliko įrašą kaip demonai 3-am amžiuj bandė sudegint šv. Agnietę, bet toji taip meldės, kad ją jan įmetus laužas užgeso. Tai tiem neliko kas daryt, kaip tik galvą nukirst. Tai kiek amžių turim skaičiuojant nuo 3-o amžiaus, 18? Ar kas pasikeitė? Mažai. Šiandien tu gali būt minioj, bet tik jei iškelsi per daug šviesią galvą, demonai, vaidinantys politikus ir kitus personažus kaipmat ją tiesiogine ar perkeltine prasme nukirs.
     Kažkaip vienuolynan pateko fotoaparatas. Tai buvo 19 a. pabaiga, todėl juo padaryti kadrai turi didelę vertę. Dabar fotoaparatas bevertis, jis tėra dailės pamėgžiotojas, kaip kokia pigi plastikinė lenta imituojanti medinę. Nuotraukos įspūdingos, net 40-yje iš jų matosi šv. Teresė. Prie jos nereikia net būt, nes nuo nuotraukos jau eina stipri švari energija. Veidas šviečia.
     Būdama vos 24 metų susirgo tuberkulioze ir iškart pajautė, kad jos dienos jau suskaičiuotos. Dienorašty rašė, kad „tik danguje sužinome teisybę, Žemėje tai neįmanoma. Argi neliūdina, kad Šventojo Rašo vertimuose matome tiek skirtumų? Jei būčiau kunigas, išmokčiau graikų ir hebrajų kalbas, nepasitenkinčiau vien lotynų kalba ir tada pažinčiau tikrąjį šv. Dvasios padiktuotą tekstą.“. Iki dvasinio mokytojo Šrilos Prabhupados pakomentuotos Bhagavad-gitos įvairiausių komentatorių su kaklaraiščiais būta net 700. Todėl Prabhupada prie šventraščio pavadinimo prirašė „Kokia ji yra“. Bhagavad-gitos 16 skyriaus 24 teksto komentare Prabhupada primena kokie yra 4 kiekvieno žmogaus, arba sąlygotos sielos trūkumai: netobulos juslės, polinkis apgaudinėt, neišvengiamas klydimas ir neišvengiamai pasiduot iliuzijai. Kiek tyčia, kiek netyčia, bet kai kada net ir su šventraščiais gaunas sugedęs telefonas.
Paskutinėj fotografijoj šv. Teresė šviečia, nors jau visai į pabaigą jos sveikata: kvėpuoja tik puse kairiojo plaučio, kankina prakaitas, dusulys, troškulys. Šita siela kūną palieka būdama vos 24-erių metų.
     Toks trumpas būtų filmo aprašymas. Kas labiausiai patiko šitam filme? Šitos moters atsidavimas. Sakoma, kad mūsų šventumą parodo du dalykai: tai atsidavimas ir kiek žmonių pritraukiame savo tuo šventumu eit pas Dievą. Aišku, sakysim, tai vyko prieš 100 metų, kai dar nebuvo interneto, telefonų ir panašių pasaulietinių dalykų, nukreipiančių mūsų dėmesį nuo dvasinės praktikos. Bet visais laikais buvo ir kitų dalykų, galėdavusių tai padaryt, tarkim šlovė, turtai, karjera, priešinga lytis, garbė ir dar kas tik nori. Tiesiog prieš tiek laiko į Žemę ateidavo daugiau švarių sielų, kurios buvo linkusios tarnaut, eit pas Dievą ir paskui save vest kitus. Dabar į šitą pačią vietą sielos eina tenkintis. Turim jusles, kurias kontroliuoja protas ir intelektą, kontroliuojantį protą. Bet šiandien praktiškai nieks ir niekur nekalba apie tai, kas yra intelektas, protas, netikras ego ir kad jie yra mūsų subtilaus kūno dalys, kurias palikdami kūną persinešam į naują kūną. Štai dėl ko kai kurie maži vaikai, tokie kaip Bethovenas, jau vaikystėj kūrė simfonijas. Nenormalu gi vaikui tai daryt neturint žinių. Matom gi, kokie mūsų sugebėjimai ir žinios kūdikystėj ir vaikystėj. Tik instinktyviai valgėm ir gėrėm, bet net šlapimo ir kakos nenulaikėm, vaikščiot, kalbėt, rašyt, skaičiuot, absoliučiai nieko nemokėjom.

     Žiūriu šitą filmą ir galvoju, ką aš veikiu, kur mano gyvenimo fokusas? Tai užsiimu dvasine praktika ar ne? Ar man tikrai reikia fotoaparato, kelionės į Latviją, šuniuko, kačiuko, šeimos ir dar kaži ko? O, Dieve, iš kur atėjau, ką čia turiu veikt ir kur keliausiu, kai jau reiks palikt šitą kūną? Ar tik negaištu laiko neva norėdamas daugiau atsipūst ar ilgiau pamiegot? Kada suprasiu, kad „laiko colis – tai aukso colis. Tačiau net už colį aukso nenusipirksi laiko colio.“ Tai dar vienas kvietimas sustot, pamąstyt.

     Nuoroda į filmą: https://filmai.kristoteka.lt/sventoji-terese-karmelyje-dokumentinis-filmas/