BEŽDŽIONIŲ APOLOGETAS

     „Ir taip, žmogaus atsiradimas. Tikinčiam čia viskas aišku, nes jis tiki tuo, kas parašyta šventraščiuose. Su ateistu sudėtingiau – tai yra, jam, vargšui, tikrai sunkiau. Atsižadėjęs Dievo, jis priverstas tikėti kažkuo neapčiuopiamu, tiesiog mistišku, tuo, kas vadinama Gamta. Rašoma būtent taip, iš didžiosios raidės. Kažkokiu niekam nesuprantamu būdu ši Gamta įsigudrina beveik sąmoningai kontroliuoti sudėtingiausius procesus, įskaitant ir žmogaus evoliuciją iš gauruotos ir dvokiančios beždžionės, gyvenusios neatmenamais laikais. Mus ištisai persekioja tokie išsireiškimai, kaip „pagal Gamtps dėsnius“, „Gamta sukūrė“, „Gamta numatė“... ir panašiai. Atrodo, kad ta Gamta yra kažkoka reali esybė. Tai yra, ateistiškoje sąmonėje ji užima išstumto Dievo vietą, nes Gamta juk nemėgsta tuštumos.
     Na, gerai. Kažkaip tie aukščiau minėti tvirtinimai pasidarė labiau panašūs į emocinius išsireiškimus, o jausmams, net ir kilniausiems, čia ne vieta. Mes pasistengsime labai atidžiai, kruopščiai ir detaliai išnagrinėti daug rimtų klausimų: kaip ir kada pradėjo galvoti, kad žmogų ne Dievas sukūrė, kad jis, galima sakyti, savarankiškai išsivystė ir neprotingo gyvulio, kas šias pažiūras suvedė į darnias hipotezes, kokiais argumentais bei įrodymais naudojosi. Ir galiausiai pažiūrėsim, kokie reikalai su tomis hipotezėmis šiandien ir kaip atrodo tie įrodymai – jeigu jie, aišku, yra.“