ŠRI UPADEŠAMRITA. ŠRI RŪPOS GOSVAMIO NEKTARIŠKI PAMOKYMAI. ŠRI ŠRIMAD BHAKTIVEDANTA NARAJANA MAHARADŽAS
10,10 €
Pratarmė angliškajam leidimui
Gaudija vaišnavų sampradajoje „Šri Upadešamrita“ labai vertinama. Šri Čaitanja Mahaprabhu, perėmęs Šrimati Radhikos jauseną (bhavą) bei kūno spalvą, pradėjo bendrą švenčiausiųjų Šri Krišnos vardų giedojimą (šri-nama-sankritaną) bei dovanojo pasauliui kilniausią ir skaisčiausią dieviškąją meilę Šri Krišna, kurios iki Jo nėra dovanojęs niekas kitas. Rūpindamasis visų gyvų būtybių gerove, Šrila Rūpa Gosvamis išnagrinėjo Šrimano Mahaprabu mokymą ir išreiškė jo esmę „Šri Upadešamritoje“. Šioje knygoje pateikti priesaikai ypač svarbūs sadhakai, kitaip sakant, tam, kuris praktikuoja tyrą atsidavimo tarnystę (bhakti). Jei bhaktai nesilaiko šių priesaikų, jie negalės įžengti į tyrosios tarnystės karaliją. Ypač tai taikytina tiems, kurie pasirinko garbingą ir nelengvą spontanškos tarnystės (raganuga-bhakti) kelią.
Asmeninis prema-avataros (dieviškosios meilės įsikūnijimo) Šri Čaitanjos Mahaprabhu tarnas Govinda dasa dienoraštyje rašo, kad paskutiniaisiais metais, prieš grįždamas į savo amžinąją, neišreikštąją lilą, Mahaprabhu buvo nuolat apimtas deginančio (sudipta) išsiskyrimo (vipralambhos) jausmo. Tuomet greta Jo visada buvo du jo artimi amžinieji palydovai – Šri Svarūpa Damonadara ir Šri Raja Ramananda. Jie stengėsi paguosti Mahaprabhu, dianuodami Jo nuotaiką atitinkančias giesmes. Kartą Mahaprabhu sėdėjo su Savo tarnais prie vandenyno kranto ir klausėsi pasakojimų apie Krišną (krišna-kathos). Visai nelauktai žydro vandenyno pakrantėje žaliuojanti tanki giria ir aukšto smėlio kopos priminė Jam Govardhanos kalvą ir Jamunos upę, kurios krantuose auga daugybė įstabių sodų ir giraičių ir Jis pravirko dėl išsiskyrimo su Krišna. Neilgai trukus Mahaprabhu aprimo ir ėmė lygiu, maloniu balsu teikti pamokymus susirinkusiems bhaktoms. Šie pamokymai ir sudarė „Šri Upadešamritos“ posmų pagrindą.
Autorius: Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Maharadžas
Leidimo metai: 2007
Formatas: 14×20 cm, minkšti viršeliai
Puslapių skaičius: 110
Šlovingasis „Šri Upadešamritos“ autorius Rūpa Gosvamis
Kas negirdėjo apie „Šri Upadešamritos“ autorių Šri Rūpą Gosvamį? Jis buvo kilęs iš bharadvadža-gotros dvaro brahmanų, kurie gyveno Karnatakos provincijoje Pietų Indijoje ir buvo „Jadžur-vedos“ žinovai. Aplinkybės susiklostė taip, kad jo prosenelis Šri Padmanabha buvo priverstas palikti savo protėvių namus ir apsigyventi Bengalijoje, Naihati kaime, prigludusiame prie Bhagirathi upės kranto. Padmanabhos vaikaitis, varu Šri Kurmadeva, turėjo tris sūnus: Amarą, Santošą ir Valabhą. Vėliau jie išgarsėjo Šri Sanatanos Gosvamio, Šri Rūpos Gosvamio ir Šri Anupamos vardais. Pakerėtas nepaprasto Amaros ir Santošos mokytumo, gabumo ir dorybių, to meto Bengalijos musulmonų vadovas šachas Huseinas vieną iš jų paskyrė savo pagrindiniu patarėju, o kitą – asmeniniu sekretoriumi ir suteikė jiems Sakaros Maliko ir Dabiros Khaso vardus. Tačiau po kurio laiko abu broliai susitiko didįjį visų Kali-jugoje gyvenančių sielų gelbėtoją Čaitanją Mahaprabhu. Jie atsisakė savo pasakiškų turtų, nutraukė visus pasaulietinius ryšius ir tapo didžiais atsiskyrėliais.Visiškai atsidėję dvasinei tarnystei, jie stengėsi įgyvendinti Šri Radhos ir Krišnos slapčiausią troškimą. Mahaprabhu prašymu jie atrado pamirštas Vradža–mandalos vietas, atkūrė autentiškus Dievybių garbinimo būdus, parašė daug veikalų, autoritetingai atskleidžiančių bhakti mokymą, ir sudarė vaišnavų elgesio taisyklių sąvadą.
10 Knygos
chat
Atsiliepimai (0)
Pratarmė angliškajam leidimui
Gaudija vaišnavų sampradajoje „Šri Upadešamrita“ labai vertinama. Šri Čaitanja Mahaprabhu, perėmęs Šrimati Radhikos jauseną (bhavą) bei kūno spalvą, pradėjo bendrą švenčiausiųjų Šri Krišnos vardų giedojimą (šri-nama-sankritaną) bei dovanojo pasauliui kilniausią ir skaisčiausią dieviškąją meilę Šri Krišna, kurios iki Jo nėra dovanojęs niekas kitas. Rūpindamasis visų gyvų būtybių gerove, Šrila Rūpa Gosvamis išnagrinėjo Šrimano Mahaprabu mokymą ir išreiškė jo esmę „Šri Upadešamritoje“. Šioje knygoje pateikti priesaikai ypač svarbūs sadhakai, kitaip sakant, tam, kuris praktikuoja tyrą atsidavimo tarnystę (bhakti). Jei bhaktai nesilaiko šių priesaikų, jie negalės įžengti į tyrosios tarnystės karaliją. Ypač tai taikytina tiems, kurie pasirinko garbingą ir nelengvą spontanškos tarnystės (raganuga-bhakti) kelią.
Asmeninis prema-avataros (dieviškosios meilės įsikūnijimo) Šri Čaitanjos Mahaprabhu tarnas Govinda dasa dienoraštyje rašo, kad paskutiniaisiais metais, prieš grįždamas į savo amžinąją, neišreikštąją lilą, Mahaprabhu buvo nuolat apimtas deginančio (sudipta) išsiskyrimo (vipralambhos) jausmo. Tuomet greta Jo visada buvo du jo artimi amžinieji palydovai – Šri Svarūpa Damonadara ir Šri Raja Ramananda. Jie stengėsi paguosti Mahaprabhu, dianuodami Jo nuotaiką atitinkančias giesmes. Kartą Mahaprabhu sėdėjo su Savo tarnais prie vandenyno kranto ir klausėsi pasakojimų apie Krišną (krišna-kathos). Visai nelauktai žydro vandenyno pakrantėje žaliuojanti tanki giria ir aukšto smėlio kopos priminė Jam Govardhanos kalvą ir Jamunos upę, kurios krantuose auga daugybė įstabių sodų ir giraičių ir Jis pravirko dėl išsiskyrimo su Krišna. Neilgai trukus Mahaprabhu aprimo ir ėmė lygiu, maloniu balsu teikti pamokymus susirinkusiems bhaktoms. Šie pamokymai ir sudarė „Šri Upadešamritos“ posmų pagrindą.
Autorius: Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Maharadžas
Leidimo metai: 2007
Formatas: 14×20 cm, minkšti viršeliai
Puslapių skaičius: 110