KṚṢṆA. MALONUMO ŠALTINIS. A. C. BHAKTIVEDANTA SVAMIS PRABHUPĀDA

     "Netgi išnykus kūnui, sąmonė nesunaikinama. Ji yra perkeliama į kitokio tipo kūną ir tuomet vėl primena mums apie maerialią gyvenimo sampratą. Tai aprašoma ir Bhagavad-gītoje. Jei mūsų sąmonė mirties metu yra tyra, galime būti tikri, kad kitas gyvenimas nebus materialus - jis bus dvasinis. Tačiau jei mirties akivaizdoje sąmonė nėra tyra, tuomet po to, kai paliksime šį kūną, vėl turėsime gauti kitą - materialų. Tai vyksta nuolat. Toks gamtos dėsnis.
     Dabar turime laikiną kūną. Kūną, kurį matome, vadinamas grubiuoju. Galima jį palyginti su marškiniais ir apsiaustu: po apsiaustu yra marškiniai, o po jais - kūnas. Panašiai ir tyrą sielą dengia marškiniai bei apsiaustas. Šie drabužiai - tai protas, intelektas ir netikras ego. Netikras ego - tai neteisingas supratimas, kad aš esu materija, aš - šio materialaus pasaulio kūrinys. Toks neteisingas supratimas verčia mus su kažkuo tapatintis. Pavyzdžiui, dėl to, kad gimiau Indijoje, laikau save indu. Dėl to, kad gimiau Amerikoje, manau esąs amerikietis. Tačiau kaip dvasia nesu nei indas, nei amerikietis. Aš - tyra siela. Visa kita - tik įvardijimai. Amerikietas, indas, vokietis ar anglas, šuo ar katė, bitė ar šikšnosparnis, vyras ar žmona: visa tai - įvardijimai. Dvasinėje sąmonėje tampame laisvi nuo jų. Ši laisvė pasiekiama tuomet, kai nuolat palaikome ryšį su aukščiausiąja siela - Kṛṣṇa", - esmę tarp kūno ir sielos aiškina knygelės autorius.